Lietuvos čempiono ir geriausio praėjusių metų šalies rankininko titulus pelniusio alytiškio Žygimanto Micevičiaus per varžybas neglumina ir priešininkų švilpimas - jis netgi padeda pelnyti įvartį. 24  metų sportininkas labiau nustemba, kai būna atpažintas už aikštės ribų.

 

„Alytus –  mažas miestas,  ir kas domisi sportu,  gal neparodo, kad pažįsta, bet,  manau, kad vis tiek žino. Yra buvę atvejų,  kai žmonės mane atpažino visai netikėtose vietose. Pernai, kai tapome Lietuvos čempionais, bare  Alytuje barmenas paklausė manęs, ar aš tikrai tas rankininkas ir pasiūlė pavaišinti šampano taure, o aš likau nustebęs. Dar vienas vyriškis atpažino mane svetimoje kompanijoje ir sakė,  kad jam garbė bendrauti su manimi, nes ir pats sportuoja rankinį. Tačiau aš nesureikšminu tokių įvykių“, - sakė Ž. Micevičius,  Alytaus „Varsos – Stronglaso“ įžaidėjas.

 

Ką tau reiškia rankinis? – paklausiau alytiškio.

 

Malonumą.  Man sportas apskritai yra  malonumas, aš mėgstu aktyviai praleisti laiką. Rankinis – atsipalaidavimo forma, pabėgimas iš namų pakeičiant aplinką, susitikimo vieta su draugais.

 

Kas dar, be rankinio, tave laiko Alytuje?

 

Daug kas laiko - darbas, draugė, tėvai, visi artimieji .Čia mano namai, tai kažkaip pripratęs esu prie visko.

 

2015 - 2016 metų sezone komanda, kurioje žaidi - Alytaus „Varsa – Stronglasas“, tapo Lietuvos čempionais.  Koks jausmas aplankė tave pergalės akimirką?

 

To jausmo apsakyti  neįmanoma žodžiais, pergalės akimirką buvo aplankiusi  didelė euforija. Gal tik dabar, po metų, supratau,  kad į kažkokią mažą Alytaus istoriją  įtrauktas esu, pirmą kartą tapęs Lietuvos rankinio lygos čempionu,  todėl jausmas tikrai geras.

 

Tačiau šįmet tapote Lietuvos vicečempionais. Kokios emocijos nusileidus viena vieta žemiau?

 

Liūdna, tikrai liūdna (atsidūsta).  Aš nemėgstu pralaimėti ir visada stengiuosi kovoti, žaisti iki paskutinio atokvėpio, todėl man pasidaro liūdna prisiminus šias rungtynes.

 

Dažnas alytiškis žino, kad pergalinga Alytaus rankininkų daina yra „Ukvei – Boom“. Net per žinias buvo transliuojamas siužetas, kai jūsų komanda dainuoja šią dainą. Kaip ji tapo jūsų komandos daina?

 

Jos tikslios atsiradimo istorijos aš net nežinau, nes kai atėjau į komandą, ji jau buvo.  Ši daina buvo tik komandos viduje, bet ją netyčia iškėlė į viešumą (juokiasi). Tai kaip ir komandos daina, savotiškas simbolis. Kiekviena komanda turi savo skanduotę, o mes turime „Ukvei-Boom“. Šią dainą dažniausiai dainuojam po didesnių pergalių ar didesnio susibūrimo, švenčių metu.

 

Esi vienintelis alytiškis rankininkas, kuris turėjo garbę žaisti Pietų Korėjoje vykusioje Universiadoje. Kaip vertini tokią patirtį?

 

Universiada - tai kaip mini Olimpiada (šypsosi). Smagu sudalyvauti tokioje didelėje šventėje, aplankyti tolimus kraštus,  tokia patirtis padeda augti kaip asmenybei, kaip sportininkui ir visame kame.

 

Gal galėtum palyginti varžybas, vykstančias Lietuvoje, ir vykusias ten, Universiadoje?

 

Skirtumas labai didelis, Lietuvoje žaidi visą sezoną, o ten tik tris savaites. Buvo proga susitikti ir su kitomis komandomis iš užsienio visai kitoje aplinkoje, ir tai man paliko didelį įspūdį.

 

2016 metais tau pavyko pelnyti rezultatyviausio Lietuvos rankininko titulą. Ar tikėjaisi, kad pasiekimai bus būtent taip įvertinti?

 

Aš nesiekiau konkrečiai tapti rezultatyviausiu rankininku lygoje, svarbiausi buvo visos komandos rezultatai. Čia yra komandinė sporto šaka, nemėgstu kažkokių konkretumų ir nesureikšminu asmeninių rezultatų siekimų, man  tai nėra aktualu.

 

Tavo nuomone, kaip galima populiarinti rankinį Lietuvoje?

 

Aš manau, kad  galėtų būti tiesioginės rungtynių transliacijos ne tik per internetą, bet ir per televiziją. Tikiu, kad tai labiau sudomintų vaikus, jaunimą, žiūrovus, rėmėjus. Galėtų ir rungtynių būti daugiau.

 

O pačiam galbūt teko prie to populiarinimo prisidėti?

 

Mes su komanda šiais metais ir pernai važiavome į  Alytaus rajono mokyklas, į Miroslavo  gimnaziją, ten vyko pokalbiai su mokiniais. Jiems papasakojome savo istorijas, padovanojome atributikos.

 

Tu savo komandoje užimi vieną atsakingiausių – įžaidėjo poziciją, tavo veiksmai dažnai tampa lemiami. Kas padeda kovoti su įtampa lemiamomis varžybų akimirkos?

 

Rungtynių metu kažkaip negalvoju apie įtampą, pamirštu viską aplinkui, tiesiog žaidžiu, stengiuosi susiorientuoti į tikslą. Aš prieš varžybas tiesiog susikaupiu ir stengiuosi daryti tai, kas geriausia komandai. Mane labai paskatina priešininkų palaikymo komandos švilpimai, kurie neišblaško dėmesio, o priešingai – padeda susikaupti.

 

Ar yra tekę patirti pralaimėjimą, kai tavo lemiamas smūgis buvo netaiklus?

 

Buvo, šiais metais (atsidūsta). Finale mečiau septynių metrų baudinį, kamuolys atsimušė į štangą ir mes pralaimėjome.

 

Ar sieji savo ateitį su sportu? Galbūt pats vėliau ketini treniruoti sportininkus?

 

Kadangi studijavau treniravimo sistemų programą Lietuvos sporto universitete, tai kažkada ateityje, kai nustosiu žaisti rankinį, galbūt treniruosiu vaikus. Čia jau kaip likimas pasisuks, taip ir bus.

 

Alytaus sporto ir rekreacijos centro nuotr.

 

Dažnam lietuviui krepšinis yra kaip antroji  religija, o tu ar tą patį galėtum pasakyti apie save?

 

Man  krepšinis nėra kaip religija. Religija apskritai man asocijuojasi su Dievu, o ne su kažkokia sporto šaka.

 

Tačiau ir pats krepšinį lankei iki ketvirtos klasės, o vėliau pradėjai žaisti rankinį. Kas pastūmėjo tave pakeisti sporto šaką?

 

Pakeičiau gyvenamąją vietą, dar šiek tiek lankiau krepšinį, o po to pradėjo vienas kiemo draugas rankinį lankyti, jam iš paskos ir aš dar su trimis draugais. Manau, kad draugai jaunystėje daro didelę įtaką pasirinkimams.

 

Kokių dar mėgstamų veiklų turi savo kasdieniame gyvenime?

 

Pagrindinė mano mėgstama pramoga – žvejyba, su draugais išvažiuoti į gamtą, prie ežero pailsėti. Dabar dar prie mėgstamų veiklų galėčiau priskirti slidinėjimą, tas ekstremalumas įtraukia. Taip pat mėgstu keliauti. Manau, kad kelionės yra geriausia investicija.

 

Kas yra tau autoritetas?

 

Yra keli sportininkai, kurie man patinka, nors jie man nėra autoritetai, jie tiesiog gerai išmano savo sritį, yra pasaulyje žinomi lyderiai.

 

Jeigu ne žmogus, tai galbūt kažkoks kino filmas tave įkvepia?

 

Vienareikšmiškai - „Gladiatorius“, kito tokio nėra.

 

Filme „Gladiatorius“ pagrindinis herojus yra lyderis. Tavo vaidmenį komandoje taip pat galima apibūdinti kaip lyderio. Tavo nuomone, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderis?

 

Aš manau, kad svarbiausia būti komunikabiliu, svarbu prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus, tada ir padrąsinti galėsi ir kažkaip kitus pastūmėti į priekį. Komunikabilus žmogus visada bus ryškesnis už tą, kuris tylesnis.

 

Iš kokių kitų veiklų ar asmenų semiesi motyvacijos?

Aš nesu toks, kad man reikėtų iš kažko semtis motyvacijos,  man nereikia kitų paskatinimo. Aš viską darau su noru, per prievartą niekada nėjau į treniruotę. Žinoma, artimieji visada suteikia to tokio motyvacinio parako. 

 

O pats, ar sieji savo ateitį su Lietuva? Galbūt netgi Alytumi?

 

Niekada nesakau ne (juokiasi). Dar esu jaunas, tai nepasakysiu, ar liksiu čia, ar išvažiuosiu.