Alytiškė tautodailininkė Daiva Baliukevičienė jaukiose, šiltose dirbtuvėlėse gyvena su šventųjų skulptūromis, angelais ir šaukštais. Drožia nesidairydama, susikaupusi, klausydama muzikos. Jos mintys bėga pirma drožtuko ar skaptuko, kiekvienas gribštelėjimas pataria, kaip judėti toliau, kol į ją pažiūri naujas drožinys. Pavykęs, jei mielas, šiltas ir kupinas gyvybės, jei limpa prie širdies.

Šiandien mes taip įnikę į šviečiančius ekranus ir ekranėlius, kad nematome kaimyno veido, medžio, paukščio, pakeliame galvas tik prieš Kalėdas ar Velykas. Kiti pastebi, kad mūsų tikėjimas išsekęs, paliegęs, kalėdinių „tradicijų“ ieškome prekybos centruose. Ar dar reikia, kad mūsų namuose dūmotų Rūpintojėlis, kad mus saugotų Angelas sargas?

Daiva pakelia akis nuo savo drožinio ir klausia: „Ar valgai mediniu šaukštu, ar žinai, koks tai jausmas?“

Šventoji šeimyna apsistojo Rokiškyje

Medžio drožėja jau antrą kartą dalyvauja respublikinėje konkursinėje prakartėlių parodoje Rokiškio krašto muziejuje. Šiemet tokia jau 16-oji, joje – per pusšimtis dalyvių, įvairaus amžiaus, patyrimo. Prakartėlės drožtos, tapytos, siuvinėtos, degtos iš molio, padarytos iš tekstilės, kitų medžiagų. Paroda vyks iki kitų metų sausio 19-osios, geriausios prakartėlės bus atrinktos į muziejaus kolekciją, bene vienintelę Lietuvoje, kurioje eksponatų jau sukaupta per šimtą.

„Brandinau mintį metus, o prakartėlę išdrožiau per dvi savaites: aplankė vizija, kad Angelas, šviečiant Betliejaus žvaigždei, apglėbia šventąją šeimyną: gimusį kūdikėlį Jėzų, motiną Mariją ir Juozapą. Jai manoji prakartėlė suteiks kitiems džiaugsmo, šiltų jausmų, būsiu laiminga“, - dalijosi savo išgyvenimais medžio drožėja D. Baliukevičienė.

Prieš Kalėdas šventieji ir angelai išsivaikščiojo

Daivos drožiniai ypatingi, artimi jos sielai, artimi liaudies tradicijai, pripažinti menotyrininkų ir vertinami. Šventųjų skulptūroms suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, jai – Meno kūrėjo statusas. Drožėjos brandžiausi darbai – skulptūros – keliauja po parodas - konkursus. Laimėjusi pirmą vietą Dzūkijos krašte, dalyvauja respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Penkios skulptūros  –„ Šv. Petras“, „Šv. Kazimieras“, „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“, „Jėzus iš Nazareto“, „Angelas“ varžosi su kitų medžio drožėjų darbais, sukurtais per pastaruosius penkerius metus.

„Aukso vainiko“ rezultatus sužinosime sausio 6-ąją, per Tris Karalius.

Daiva savo Angelus išleidusi ir į Birštono, Vilniaus galerijas, jos mieli medžio drožiniai Kalėdų proga galėjo pakliūti į kiekvieno mūsų rankas.

Liesti, apglėbti žvilgsniu ir matyti kūrinio virsmą

Liaudyje sakoma: devyni amatai, dešimtas badas. Daiva jau išmokusi trijų amatų: siuvėjos, juvelyrės ir medžio drožėjos. Galvoja, ar nereikėtų išmokti dar kokio? 

Gal kažkas ir iš aukščiau jai duota. Ten, Skraičionių kaime, netoli Pivašiūnų, kur gimė ir augo.

„Yra miškų, krūmynų, aplink pievos ir laukai, balos ir upeliai, vaikystėje man labai patiko“, - Daiva kaskart nustebusi galėjo tyrinėti, kada delnu ropodama nuskris boružė ir pasakys, ar bus lietaus.

Patiko žolynai, sodai, obelys, vyšnios, laukinės kriaušės. Iki šiol, pamačiusi kertant medžių šakas, genėjant obelis, pjaunant (vienais metais visur išdžiūvo) vyšnias, Daiva prašo nesudeginti, drožiniams palikti.

Jos kūryboje nėra ąžuolo stuobrio ar kito didžiulio medžio, nes drožinį ji turi visą rankomis apimti, glostyti, aprėpti žvilgsniu ir mintyse matyti jo virsmą.

„Kai pagalvoju, tėvai nebuvo menininkai, bet darbštūs paprasti kaimo žmonės. Tiesa, motina groja akordeonu, bet tik sau, tėvas jaunystėje mušė būgną, gal tas jų muzikalumas perėjo į mano drožybą?“- mąsto Daiva.

Ne menininkę augino Juozas (jau šviesios atminties) ir Elena Adžgauskai, mokė visų vienkiemyje būtinų darbų. Daiva, baigusi Junčionių devynmetę mokyklą, Alytuje mokėsi siuvėjos amato, septynerius metus „Dainavoje“ pamainomis dirbo siuvėja, augino vaikus. Vieną kartą paklausė savęs, ar tai tęsis visą gyvenimą?

Ji ar ją surado Alytaus dailiųjų amatų mokykla. Dvejus metus mokėsi juvelyrikos, trejus – medžio drožybos. Jau prabėgo devyneri metai, kai uždarė šios mokyklos duris ir atsidavė kūrybai.

Gera būti ten, kur esame laukiami

Alytuje Daiva – 18 metų. Sūnui Nedui – 13, dukrai Emilijai – 15, vyras Erikas statybose dirba, geras rankas turi. Jam tenka visus įrankius, kuriais žmona dirba, pagaląsti. Kaip pati sako, šeima yra visa kūrybos atspirtis.

„Vienais metais Kūčių vakarienę valgome Skraičionyse, pas mano mamą, kitais –  vyro mamos tėviškėje, Dukurnonių kaime. Gera būti ten, kur esame laukiami, kur yra šeimos šiluma“,- atviravo D. Baliukevičienė.

Atsisveikindamas su tautodailininke, jau ir aš turėjau progos paklausti: „Ar Kūčių vakarienę valgote mediniais šaukštais?“