Einant į susitikimą su vieno seniausių Alytuje baro savininkais Rūta Kavaliauskaite-Arakėlian bei Oganes Arakėlian kirbėjo mintis: jie juk baro savininkai – reikia paklausti apie „valstiečių“ blaivinimo politiką. Tada beliks tik klausyti ir užsirašinėti, kaip liejasi užgaulūs epitetai šalies valdžiai. Deja, taip neįvyko.

„Fenix“„ baro įkūrėjai ne tik pasisako už alkoholio vartojimo mažinimą, bet ir turi savo alternatyvą, kaip tą padaryti. Jų idėjos smarkiai skiriasi nuo „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos siūlomų priemonių.

„Aš ne už draudimus, o už visuomenės blaivinimą. Mes tą darome kitokiais būdais, bandome sukurti naujas tradicijas. Pavyzdžiui, darėme antradienius be alkoholio, kai vieną dieną per savaitę neprekiavome alkoholiu“, – savo nuomone dalinosi Rūta.

Stiprus alkoholis turi būti prabangos prekė

Poros vertybinės nuostatos versle nesiskiria: visuomenę reikia šviesti, kad ji pati apsispręstų. „Žmogui niekada negalima drausti. Tu turi jį lavinti, tu turi jam aiškinti, tu jam turi siūlyti, tu turi jį šviesti. Aš, pavyzdžiui, už tai, kad stiprusis alkoholis būtų daug daugiau pabrangintas - butelis degtinės negali kainuoti 4 eurų – jis turi kainuoti 40 eurų – tai turi būti prabangos prekė “, – sutartinai tvirtino baro savininkai.

Oganes abejoja dabar nuolat mirgančiomis internetinių portalų ir laikraščių antraštėmis dėl lietuvių pirmavimo suvartojant alkoholį. „Prieš 7 metus aš per savaitgalį parduodavau pusę tonos arba 500 l alaus, dabar gerokai mažiau – maždaug 200 ar 250 litrų , o žmonių pas mus nesumažėjo. Žmonių ateina lygiai tiek pat“, - sako jis.

„Pirma prekė, kurią išparduodame, yra nealkoholinis alus“, – priduria Rūta.

„Dvidešimties metų cenzas, parduodant alkoholį, yra visiškai nelogiškas. Aš, kaip verslininkas, nuo to nenukentėsiu. Tačiau aštuoniolikos metų žmonės gali tuoktis, vaikų turėti, jie netgi gali Tėvynę ginti, į rankas ginklą imti, tikromis kulkomis šaudyti, bet neva nėra atsakingi patys už save – visiškai nelogiška“, – sakė Oganes.

Jo įsitikinimu, draudimas būti nepilnamečiams ten, kur pardavinėjimas alkoholis, irgi nėra reikalingas. Kur jaunas žmogus gali išgirsti populiarias šiuolaikines grupes, jei ne baruose arba festivaliuose? „Aš visada leidau vaikams ir nuo 12 metų ateiti. Vaikus tėvai atsiveda pasiklausyti muzikos“, –  kalbėjo baro savininkas.

Bare galima ne tik gerti  

„Fenix“  baro savininkų iniciatyva yra jau įsteigta pelno nesiekianti įstaiga „Atminties kliedesiai“. Idėjos tikslas yra atskirti prekybą alkoholiu ir kultūrą, nes, kaip paaiškėjo pokalbio metu, alytiškiai sunkiai supranta, kad bare galima ne tik gerti. O „Fenix“ savininkai įsitikinę, kad baras gali būti ne vien girdykla, bet ir bendruomenės centras. „Yra krūva minčių – norisi jas įgyvendinti“ – ryžtingai sako Oganes.

 „Dabar, kai tu kažką darai – ar pasikvieti grupę, ar darai knygos pristatymą, vis tiek žmonėms automatiškai asocijuojasi su „Fenix“ baru. O baras yra alkoholis ir panašiai“, – apie idėjos gimimą pasakojo Oganes.

Rūta teigė, kad dažnai susitikimų su įdomiais žmonėmis ar kitų paprastų vakarų metu  alkoholis nėra vartojamas.  Ir tokių renginių „Fenix“ bare būna ne vienas.

Verslininkai prisiminė tiek nesenai įvykusį susitikimą su keliautoju Juozapu Žygu, kuris pasakojo nuotykius patirtus Azijoje, tiek prieš septynerius metus pas juos viešėjusį Arkadijų Vinokurą. Pastarasis tuomet ne tik pristatė savo knygą, bet ir surengė klouno pasirodymą vaikams. „Kuriame dalyvavo tik mūsų dukra“, – su ironiška šypsena tarė Rūta.

Verslininkai pripažino, kad Alytus yra konservatyvus miestas. Ir tam, kad žmonės pastebėtų tavo iniciatyvas, turi pats išlįsti iš tam tikrų ribų, nes patys alytiškiai nelinkę išbandyti naujų dalykų. Nors tie, kurie domisi vakarine kultūra žino, kad bare vyksta įvairių renginių, ir jis jau yra tapęs neatskiriama Alytaus vakarinio gyvenimo dalimi – tą patvirtina ir vakarais be iškvietimų klientų čia laukiantys taksi.  

Kokį alų mėgsta alytiškiai?

Atsisveikinant šmėstelėjo mintyse dar vienas klausimas: kokį alų mėgsta alytiškiai? Ar labai savo skoniu skiriamės nuo sostinės barų?

„Jei visi prieš kokius 7-6 metus norėjo pigesnio, lietuviško, tai dabar - importinio, („Kad ir brangesnio“, - vyrą papildo žmona), įdomesnio. Kaina jau nėra svarbiausia. Nori išskirtinio, tarkim, pasaulyje žinomo. Pavyzdžiui, klausia, ar turit belgiško alaus. Mes atsakom: taip, turime. O ankščiau būdavo, kad klausdavo, kuris stipresnis“, – kalbėjo Rūta.  

„Prieš septynis metus tų buteliukų būčiau nestatęs“, – rodymas į baro pusę, kur akį rėžia puošnios importinio  alaus etiketės sako Oganes ir priduria: „Apskritai, lietuviško alaus liko tik trys rūšys“.

„Ech, kad šį mūsų pokalbį perskaitytų Veryga“, – galvojau grįždamas į redakciją.