Kas kartą, matant politinės partijos pavadinimą „Vardan Lietuvos“, kyla dvejonių dėl šūkio reikšmės ir apie kokią Lietuvą kalba naujai susikūrusios partijos atstovai? Šiame pavadinime galima įžvelgti dviprasmybę, kurios dėka ateityje dėl galimai padarytų nuoskriaudų šaliai bus galima išvengti kaltinimų. Sugaištą laiką būnant premjeru S. Skvernelis bandys kompensuoti ir dar kartą įrodyti keistą prasmę įgavusiu pavadinimu, naujoje sukurtoje partijoje.

Toks pasirinktas partijos pavadinimas yra puikus saugiklis su pasiteisinimu į ateitį. Ar galima tikėtis teigiamų naujovių iš kadenciją atbuvusio ir nieko nenuveikusio Lietuvos labui premjero naujoje partijoje „Vardan Lietuvos“? Ypač tose vietose, kur bus priimami netradiciniai sprendimai ir įstatymai, besikertantys su tautos nuomone? Šūkis, nurodantis kovoti vardan Lietuvos, gali baigtis ne vien jos statymu, bet ir griovimu. Tą įrodo tikri ir neišgalvoti faktai, padedantys apsispręsti, dėl kokios Lietuvos ateinama šiandieną kovoti. Didėjantis, tiek kairiosios, tiek dešiniosios pusės partijų susiskaldymas Lietuvos Seime, sukuria situaciją, kai frakcijas atstovaujantys asmenys linksta prie siauresnių, asmeninių poreikių tenkinimo, bet ne platesnių, įvairaus gyventojų sluoksnius ginančių interesų.

Todėl daug tikėtis iš naujai susikūrusios partijos „Vardan Lietuvos“, kurios pagrindą sudaro Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) perbėgėliai ir kiti vien naudos sau siekiantys nepritapėliai, būtų tiesiog naivu. Tai bus eilinė partija, kurios tikslas Seime – papildyti esamą partijų turgelį, paminant tikruosius demokratinius principus siekiant vienyti partijas ir valstybę.

Okupuotos Lietuvos laikais žmonėms taip pat buvo nusibodę to meto politiniai komunistai. Tai suprasdami, pastarieji prikūrė populistinių partijų įvairiausiais pavadinimais, kurios sulėkę į Seimą, susivienijo ir darniai toliau pūtė į raudonąjį Kremliaus ragą. Suprantama, kad sunkoka dabar viską tiksliai prisiminti ir iki galo suprasti, bet kas galėtų paneigti, jog kritiškoje situacijoje, kurioje jau yra Lietuva, nebus trispalvė ir vėl vadinama skuduru? O partijos, žadančios ginti Lietuvą, gins kitų interesus? Juk būtent politinės išdavystės ir asmeninės naudos vaikymasis renkant reitingus – yra žingsnis skuduro sąvokos link.

S. Skvernelis pasiskelbė, kad jo kuriama partija – tautinių pažiūrų kairieji. Kas yra tautiniai kairieji? Tam tikros rūšies nacionalistai, palaikantys tam tikros gyventojų grupės nacionalinį – tautinį bendrumą, siekiantys sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kažkada buvo tokia ir Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutr. NSDAP), dar vadinama nacionalsocialistų partija arba nacių partija. Įkurta 1920 m. ir vienintelė 1933–1945 m. hitlerinėje Vokietijoje – Trečiajame Reiche teisėtai veikusi politinė partija, rėmusi Adolfą Hitlerį. 1945 m. partija buvo uždrausta ir paleista, jos turtas konfiskuotas, o 1946 m. paskelbta nusikalstama organizacija. Ar tokia liūdnai pagarsėjus pasaulio istorija ir partijos reikšmė yra žinoma S. Skverneliui? Laikas parodys.

Kitas akivaizdus dalykas – prolenkiškos platformos Lietuvoje palaikymas? Pasinaudojimas tarnybine padėtimi, pritaikant asmeninius interesus. 200 milijonų dovanu „Orleno“ koncernui, užtikrinant ateity valdymo iš dalies funkcijas sau ir žmonos labui. Tas pats, vis dar krintantis išasfaltuoto keliuko prie namų šešėlis. Toks politikas demokratinėje šalyje būtų pasmerktas atsistatydinimui, bet Lietuvoje tokie kuria partijas. Ar galima tikėti tokiais gelbėtojais, kai nusižengimai ir požiūris kalba pats už save?

Dar vienas S. Skvernelio požiūris, kai kažkada savo „Facebook“ paskyroje buvęs premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant jiems vadinamąsias „Sodros” lubas. Kurias, tiesa, siūlė kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet visas Skvernelio minties gražumas – ne pačiame sprendime dėl „Sodros” lubų, o nuostabiuose argumentuose. Tame, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę. S. Skvernelis tvirtino, kad 6 tūkst. eurų alga apibrėžia aukščiausius žmogaus gabumus, geriausią savo profesinės srities išmanymą ir įrodo jo didžiausią reikalingumą valstybei. Taip išeina, kad kuo mažiau žmogus uždirba, tuo jis turi mažiau gabumų, žinių, prasčiau išmano savo sritį ir mažiau reikalingas savo visuomenei bei valstybei? Ši mintis ir loginė implikacija buvo rėžiama tiesiai šviesiai, beveik be išlygų ir užuolankų. Maža to, reziumuojama, kad visi dideli atlyginimai Lietuvoje yra teisingo gėrybių paskirstymo rezultatas. Tad jei daug turite ir gaunate pinigų – esate tikrai reikalingas valstybei.

Tik ar didelės algos Lietuvoje dažniausiai nebūna sukčiavimo, nesąžiningų manipuliacijų, lipimo per galvas, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neskaidraus valstybės valdymo, protekcionizmo, socialiai neteisingos ekonominės sanklodos sudėtimi? Klausimas būtų paprastas: vardan kokios Lietuvos ateinate dirbti?

Naujienų apžvalgininkas Tomas Bartkus