Vakar kažkas mirė. (Bet pirma, ačiū tiems, kurie suprato ir trumpa žinute siuntė palaikymo ženklus LVŽS frakcijos ir jų rato žmonėms. Ačiū, nes be Jūsų nebūtų ir mūsų). Mirė daug dalykų vakar. Visų pirma, tai mirė ant siūlo kabojusi draugystė, mirė Lietuvos žmonių pasitikėjimas politikais, mirė tikėjimas Lietuva, mirė optimizmas, kad dar pakeisti kažką yra nevėlu, mirė vienybė, mirė sąžiningumas, mirė skaidri politika, mirė noras padėti žmonėms, miršta ir pati Lietuva.

Suprantu, kad svetimą skausmą suprasti sunku, bet šis skausmas yra bendras. Tai tavo ir mano skausmas. Ir net jei dabar tau neskauda, tą skausmą galėsi pajusti po metų ar kitų. Skausmą, kai tapsi bejėgiu kovojant su tamsa. Tokį skausmą jaučiame šiandieną mes – LVŽS komanda. Ne, skausmas ne dėl to, kad S. Skvernelis pakėlęs skvernus išskrido į spalvotus kraštus. Kaip tik jam sėkmės be pavydo. Liūdna dėl to, kad mūsų lieka vis mažiau ir mažiau.

Užkonservuotas maras nešasi su kiekviena diena vis daugiau lietuviškų sielų. Mano draugai, tie kas girdi, kas sušaldė jūsų širdis ir padarė aklais tikėjimu? Klaidų būta visur ir jų bus, kaip ir nebūna namų be dūmų, taip ir čia pas mus. Pasipykstam, vėl susitaikom, spaudžiam ranką, dainuojam ir šokam.

Tačiau tyčia, paskutinius marškinius atėjusių naikinti kandžių gvardijai rankos nespausim niekados. Jei tai paskutinė kova, vadinasi taip lemta. Norėčiau paklausti tų, kuriems viskas juokinga ir nuolat bloga Lietuva. Ar ne gėda loti ant tų, kurie iš paskutiniųjų dar saugo Lietuvą. Jūs gyvenat toje pačioje šalyje, bet nemėgstat kovotojų, kaip tik ginat naikintojus. Nežinau kada atsimerks jūsų akys, gal niekados to nebus.

Sunku galvoti blaiviai, kai esi amžiams užvakuotas E621. Tačiau su tokiu požiūriu nedaug liko, jog tamsioji politikos pusė su jų valdomais portalais pūstų triumfo ragą. O rago gausmas žavės visus avinus besiganančius prikonservuotose, 6-šių atspalvių dažikliais pagardintose pievose. Daugelis juokiasi, kad Landsbergis išardė paskutinį kolūkį, tai LVŽS frakciją, sakau, kad tik durnas gali juoktis ir šlapintis į tą patį šulinį, o po to gerti iš jo. Durnius, kuris neturi vaikų ir jokios ateities. Durnius, kuriam nuolat viskas yra gerai. Iš tikrųjų, pataupykite savo juoką, nes jei dabar jums linksma, tai ateity bus dar linksmiau.

Atsakyk, kas palaikys tave ir kam tu skųsiesi, kai išnyks paskutines vertybes saugojantys asmenys? „Pride“, kvaišalų ir abortų palaikymo grupei? Paskutinius pinigus siekiančioms ištraukti organizacijoms? O gal turtus kraunančioms mortoms? Pagalvok, ką mokysi ir kokias dvasines vertybes perduosi savo vaikams? Vis dar kvatoji? Išnyks ne tik žmogaus vertybės, bet patikėk, tavo anūkai jau nebežinos. kas yra serbentų ar agrastų krūmas, nebežinos, kaip neša medų bitės iš kvepiančių pavasarinių žiedų, nebežinos, kaip atrodo tikra karvė kaime ir kaip gera yra bristi per rasą basomis kojomis.

Nebežinos, kas yra Lietuva. Lygiai taip pat kaip 70% amerikiečių nežino, kur randasi Amerika žemėlapyje. Tad ožkų ir delfinų terapijas steigiantys gudrūs verslininkai gydys tavo psichologiškai sužalotas atžalas. Ir mokėdamas didelius pinigus, tu jiems dėkosi. Viskas bus sunaikinta. Dar daug yra ką naikinti. Tau dar juokinga? Juokiesi?

Ar bus juokinga, kai tavo sūnūs nešios sijonus ir rinksis liemenuką akropolyje. Kai dovanosi jam gimtadienio progą ne mašiną, o lūpdažį ir nagų laką, o tavo dukra svajos tapti vyru pakeisdama lytį? Ar bus juokinga, kai lovoje dukrai bus nieko tokio prabusti su keliais partneriais? Ar vis dar juoksiesi tada? Ar juoksiesi žiūrėdamas savo sūnui į vyzdžiais išsprogusias akis bandydamas paaiškinti, kad narkotinės medžiagos yra blogis, o jis tau atšaus, - viskas gerai, tėvai, taip leidžia man elgtis Lietuva. Pasijuok, nes dar turi laiko. Dar yra laiko nerūpestingai leisti dieneles, gali naudotis ta proga arba suklusti ir jau dabar pradėti daryti išvadas. Ir čia tik mažas sąrašėlis dalykų, kurie telpa į mano 6-ių šimtų žodžių postą, nes ilgesnį tau sunku perskaityti. Esi aklas tu, mano broli, štai kodėl man šiandien yra laidotuvės.

Užs. Nr. 044