Ką gali padaryti supykusi moteris? Tikrai ne tik keršyti. Alytiškė Ona Katlauskienė, prieš daugelį metų supykusi ant ją nepagrįstai nubaudusių mokesčių inspektorių, ėmėsi naujo verslo. Savo teisumą pasiryžusi įrodyti moteris išlaikė kvalifikacinius auditoriaus egzaminus ir įkūrė savo audito įmonę.

 

„Prisimenu, kaip mokesčių inspektoriui tuomet pareiškiau: aš įrodysiu, kad esu teisi ir tapsiu jūsų viršininke“, - juokdamasi pasakojo septyniolika metų gyvuojančios įmonės „Audilona“ vadovė O. Katlauskienė.

 

Mokesčių inspekcijos viršininke ji netapo – to ir nesiekė. Moterį visuomet „vežė“ jos darbas savo įmonėje. Iš pykčio pradėtą verslą ji kūrė su meile, entuziazmu ir atsidavimu. Panirusi visa galva. Dabar pagalvoja, kad gal ir per daug laiko skyrė darbui, tačiau tuomet kitaip atrodė neįmanoma.

 

O juk reikėjo rūpintis ne tik verslu: be jo buvo šeima, dar prisidėjo ir viešojo  administravimo studijos M. Romerio universitete. „Į jas irgi pastūmėjo ginčas su mokesčių inspekcija“, - neslepia O. Katlauskienė.

 

Metė iššūkį mokesčių inspektoriams

 

Tuomet, prieš pora gerų dešimtmečių, mokesčių inspektoriams daugelis nė paprieštarauti garsiai nedrįsdavo, o jauna transporto kooperatyvo buhalterė jiems ėmė ne tik savo tiesą įrodinėti, bet ir bylinėtis pradėjo!

 

Tai buvo privataus verslo kūrimosi pradžia. Tuometį Vilniaus kooperacijos technikumą baigusi ir darbo patirties keliose Alytaus įmonėse įgijusi O. Katlauskienė dirbo buhaltere savo vyro įsteigtoje transporto įmonėje. 

 

Ją tikrinusiems mokesčių inspektoriams užkliuvo, kad tvarkant įmonės apskaitą, buvo vadovautasi ne tuo teisės aktu. Nors mokesčių administratorius ir pripažino, kad jokia žala biudžetui nebuvo padaryta, įmonei buvo skirta didžiulė bauda. Verslininkų ir mokesčių inspekcijos ginčas atsidūrė teisme. Perėjo visas jo instancijas, bet galutinė nutartis buvo ne verslininkų naudai.

 

„Tuomet galiojo nuostata, kad jei teisėjas priima sprendimą, priešingą nei valstybės pareigūnas, jis privalo pasiteisinti Aukščiausiame teisme“, - pasakojo O. Katlauskienė, prisipažindama, kad toks teisėjų verdiktas jai sukėlė šoką.

 

Sunki patirtis užgrūdino

 

Patirtis  turėjo labai skaudžias pasekmes – faktiškai tai prisidėjo prie šeimos  įmonės žlugimo. Apie pora metų įmonė dalimis mokėjo paskirtą baudą. O tuomet buvo pakeistas įstatymas ir likusi baudos dalis buvo nurašyta. „Aš tai priėmiau kaip savo laimėjimą – nes pagaliau valstybė įstatymo raide pasakė, kad taip elgtis, kaip buvo pasielgta, negalima“, - sako O. Katlauskienė.

 

Ir patikina, kad ši patirtis ne tik įskaudino, bet ir davė neįkainojamos naudos: „Tapome savo srities profesionalais – nė vienas mūsų klientas nebuvo nubaustas mokesčių inspekcijos“.

 

Siekdama profesinių aukštumų, moteris išlaikė kvalifikacinius auditorės egzaminus, įkūrė savo audito įmonę.

 

Verslas iš moters atima moteriškumą? 

 

Alytiškė prisipažįsta: tai buvo labai sunkus, bet ir labai įdomus laikas. Ji dirbo neskaičiuodama valandų, vaikus po darželio veždavosi ne į namus, o pas save į biurą. Su vyru jiedu jau buvo pasukę skirtingais keliais, tad didžiausias rūpestis dviem sūnumis gulė ant mamos pečių.  „Aš būdavau rami, matydama vaikus šalia“, - sako O. Katlauskienė, pasidžiaugdama, kad šiandien gali didžiuotis savo sūnumis.   

 

Ji tikina, kad jeigu galėtų pasukti laiko ratą atgal, šiandien gyventų kitaip – mažiau dirbtų, daugiau rūpintųsi savo laisvalaikiu. Bet kalba apie tai ne su apgailestavimu, o tiesiog dalindamasi patirtimi.

 

„Kurti savo verslą ir jį išlaikyti, auginti moteriai tais laikais buvo labai sunku. Eini kaip per džiungles. Ką mes, moterys, prarandame taip eidamos? Turbūt, pirmiausia moteriškumą“, - šiandien svarsto O. Katlauskienė, nors žiūrint į ją, spinduliuojančią moteriškumu, iš šalies, tuo sunku patikėti.

 

Komanda darbe – tarsi antra šeima

 

Šiandien ne vienai verslininkei ji pataria: „Nedirbk tiek daug, skirk laiko sau“ ir džiaugiasi, kad pati jau išmoko tai daryti.

 

„Siekdama vidinės pusiausvyros pradėjau gydyti save nuo darboholizmo. Pradėjau atpratinti save galvoti: o kas bus rytoj. Vaikai suaugę, jie savimi pasirūpins. Aš gyvenu mėgaudamasi savo gyvenimu.  Labai myliu savo komandą darbe, esu be galo jai dėkinga. Pirmiausia už tai, kad galiu su jomis dalintis patirtimi ir gauti grįžtamąjį ryšį. Kiekviena iš jų galiu besąlygiškai pasitikėti“, - džiaugiasi verslininkė .

 

Ne mažiau ją džiugina ir geri santykiai su ilgamečiais klientais bei... mokesčių inspekcija. „Džiugina, kad  šioje įstaigoje jau yra žmonių, kurie į verslą žiūri jau kitaip, atsiranda abipusis supratimas“, - pastebi auditorė.

 

Savo darbą mylinti ir daug jėgų jam atiduodanti moteris dabar neabejoja: ne nuo to, kiek laiko, o kaip suplanavęs jį praleidi darbe, priklauso rezultatai. Ir dar, žinoma, nuo komandos, kuri O. Katlauskienei –  tarsi antra šeima.

 

Išeinant iš darbo grauždavo sąžinė

 

Po daugelio metų intensyvaus darbo, kuriam neretai aukodavo ir vakarus, ir savaitgalius, požiūrį į darbo ir laisvalaikio santykį sugebėjusi pakeisti verslininkė neslepia, kad įprasti 17 valandą užverti darbo kabineto duris išties buvo sunku.  

 

Iš pradžių kone kiekvienąkart „taip anksti“ išeinant iš darbo grauždavo sąžinė. „Jausdavausi nesmagiai, juk buvau įpratusi visada išeiti vėlai, paskutinė užrakinti biuro duris“, - sako O. Katlauskienė  ir netikėtai prisipažįsta: „Nuo darboholizmo mane išgydė žirgai“.

 

Atsakymas į klausimą „Kaip?“ – tai dar viena istorija. O prasidėjo ji, kai abu auditorės sūnūs baigę mokslus vienas paskui kitą emigravo į užsienį.

 

 „Nors vaikai jau buvo suaugę, bet paleisti juos buvo sunku. Jiems išvykus man tarytum pagrindas iš po kojų išslydo. Atrodė, viskas gerai, viską turiu, bet nebuvo pilnatvės. Pradėjau ieškoti savęs, gyvenimo prasmės ir supratau, kad  gyvenimo prasmė yra būsena, kai tu kasdien jautiesi gerai. Tai ir yra laimė“, - sako verslininkė.

 

O jaustis laimingai jai padeda šalia esantis žmogus, kurį moteris taip ir vadina „mano žmogus“ ir jųdviejų bendra aistra – arabų žirgai.

 

„Vaikystėje man visi kaimo arkliai atrodė žirgai. Labai jais žavėjausi. Bet kartą labai išsigandau pasibaidžiusios arklių kaimenės ir pagalvojau, kad niekada neišdrįsiu jodinėti. Bet labai norėjau ir išdrįsau – kai vaikai išvyko,  nusprendžiau nugalėti savo baimę ir mokytis jodinėti. Pirmąsias pamokas išmokau „Tarzanijoje“, o paskui atsirado gyvenimo draugas, kuris labai myli žirgus, ir tai tapo mūsų abiejų pomėgiu“, - pasakoja O. Katlauskienė.

 

Pajodinėjusi ji jaučiasi pailsėjusi, žvali, energinga, pasikrovusi energijos. Moteris tik nusijuokia, jei kas pasako, kad jos pomėgis – labai brangus.  „Mes neglamūrinam žirgų, mes elgiamės su jais pagarbiai – jie ganosi pievoje, atsigeria iš šalia tekančio upelio. Vasarą jiems nieko daugiau nereikia – tik mūsų priežiūros ir rūpesčio. Kai nuo gegužės mėnesio išleidžiam į ganyklas, žirgui tereikia žmogaus apsilankymo, priežiūros, išjodinėjimo. Žinoma, ir pinigų tam reikia, bet ne tiek daug, kaip iš šalies atrodo“ – pasakoja moteris, sugebėjusi pristabdyti gyvenimo greitį ir radusi atsakymą į klausimą, kas yra laimė.

 

 

Bet tai anaiptol nereiškia, kad jai patinka stovėti vietoje.  Verslininkė įsitikinusi: gyvenime ieškojimai visada yra ir jie turi būti.  „Kai užklumpa abejonės, atsiranda naujų dalykų – taip mano gyvenime atsirado BNI klubas“, - šypsosi O. Katlauskienė, įsijungusi į šią vasarą Alytuje įkurto BNI klubo „Alytis“ veiklą.

 

BNI – tai jau kelis dešimtmečius veikianti didžiausia pasaulyje verslo rekomendacijų organizacija, kurios nariai vadovaujasi filosofija: laimi besidalinantys.

 

„Tai puiki vieta išjudinti save naujiems iššūkiams“, - neabejoja O. Katlauskienė.