„Jei kažkas pernelyg uoliai tvarko kapą, tai galbūt gyvam žmogui skyrė per mažai dėmesio. Todėl po jo mirties nori kompensuoti tą trūkumą. Kiti gal nori geriau pasirodyti prieš pažįstamus, kad jie, neva, gražiau tvarko savo artimųjų kapus. Iš tiesų, mirusiems to nereikia“, - sakė Lazdijų dekanato vicedekanas, Lazdijų parapijos klebonas Nerijus Žvirblys, sutikęs pasidalinti mintimis apie tai, kaip dera pagerbti mirusiuosius.

Ar prieš Vėlines žmonės daugiau užsako Šv. Mišių už mirusius? Kada geriausiai tinka už juos melstis?

Taip, prieš Vėlines nemažai žmonių užsako Šv. Mišias už mirusiuosius. Visi susirenka ne tik prie kapų, padeda gėlių, uždega žvakes, bet ir pasimeldžia bažnyčioje už savo artimuosius. Už mirusiuosius meldžiamasi ir laikomos Šv. Mišios visą lapkričio mėnesį. Užsakyti Šv. Mišias ir melstis priimta laidotuvių dieną, 30 dieną po mirties, minint mirimo metines. Vieną kartą per metus rekomenduojam melstis už mirusius ir nebūtinai mirties dieną. Tai gali būti per Vėlines, mirusiojo vardadienį, gimimo dieną. Maldų niekada nebūna per daug. Tuo labiau, kad maldos yra kalbamos ir dėl mūsų pačių išganymo. Ir mums mirusieji, esantys Dievo akivaizdoje, gali pagelbėti, mus užtarti.

 
Daugelis stengiasi į kapines nešti baltos spalvos gėles. Ar spalva turi reikšmę?

Balta spalva simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, džiaugsmą. Manau, kad mirusiems vyresnio amžiaus, solidiems žmonėms labiau tinka baltos gėlės, o jauniems – gali būti ir ryškių spalvų, nors, apskritai, spalvos neturi jokios reikšmės. Tai priklauso nuo kiekvienos šalies kultūros, tradicijų.

 
Italijoje, kur gyvenau ir studijavau, į kapus nešamos raudonos, oranžinės, mėlynos – būtent ryškių spalvų gėlės. Tokios pat dedamos ir į laidotuvių vainikus. Prisimenu ir vieną netradicinį šarvojimo atvejį, kai žuvęs jaunuolis Italijoje buvo pašarvotas be tradicinio kostiumo, o skoningai aprengtas marškinėliais trumpomis rankovėmis, džinsais, sportiniais bateliais. Man tai atrodė visai priimtina. Nemanau, kad būtina jauną mirusį žmogų ,,sprausti“ į kostiumą, kurio jis niekada nenešiojo.

 
O kokia turi būti žvakių spalva?

Žvakė yra šviesa, tai - Kristaus simbolis. Žvakė, kaip ir žmogus gyvenime, dalina šviesą kitiems, kol galiausiai sudega arba yra užpučiama. Anksčiau per Vėlines buvo deginamos vaško žvakės, dabar – pramoniniu būdu pagamintos. Būtų gerai, kad jas, prieš nešdami ant kapų, žmonės pašventintų.

 
Pas mus populiaresnės yra baltos žvakės, tačiau tinka ir kitos spalvos. Vizualiai gražu, kai mirusiųjų pasaulis – kapinės - per Vėlines žaižaruoja įvairių spalvų liepsnelėmis. Svarbiausia – ne žvakių spalva, o su kokia intencija jos atnešamos. Tą atmintiną dieną visi pastovime prie brangių žmonių kauburėlių ir atsidūstame, palinkime, kad viskas būtų gerai, kad jie ilsėtųsi ramybėje.

 
Nemažai žmonių ant kapų deda ir dirbtines gėles. Ar jos tinka?

Geriausiai tinka gyvos gėlės. Nesvarbu, kad jos po Vėlinių nudžius, nušals, taigi gražios galbūt bus tik vieną dieną. Mes nešame brangiausiam žmogui gėles tik tai akimirkai, kuri tokia trapi kaip ir pats žmogaus gyvenimas. Jei myliu, atiduodu tuo metu, ką turiu geriausio.
Dirbtinės gėlės nesukuria to akimirkos trapumo. Jos išlieka tokios pačios ilgai. Juk ir Šventajame Rašte parašyta, kad žmogaus dienos panašios į lauko žolyną. Jis kaip lauko žiedas pražysta. Bet štai pūsteli vėjas ir tuoj nunyksta, ir jo toj vietoj nebepamatysi...

 
Lietuviai, praradę artimus žmones, gedi įvairiai  – kai kurie mirusiuosius prisimena tik per Vėlines. Tuo tarpu kiti ant kapų tiesiog gėlių darželius padarę, nuolat ten vaikšto, laisto, prižiūri gėles.  Ar mirusiems to reikia?

Kapinėse reikia išlaikyti deramą pagarbą mirusiems. Kapas turi būti tvarkingas. Kai kurie ant jo uždeda plokštę ir atneša gėlių.  To visiškai pakanka.

 
Italijoje, pavyzdžiui,  yra padarytos kriptos, kolumbariumai, kur žmonės ateina įvairiomis progomis ir atneša po gėlės žiedą.  Jei kažkas perdėtai uoliai tvarko kapą, tai galbūt gyvam žmogui skyrė per mažai dėmesio. Todėl po jo mirties nori kompensuoti tą trūkumą. Kiti gal nori geriau pasirodyti prieš pažįstamus, kad jie, neva, gražiau tvarko savo artimųjų kapus. Iš tiesų, mirusiems to nereikia. Kapinės yra vieta, kur mirusiųjų kūnai laukia Prisikėlimo. Taigi tegul jie ilsisi ramybėje. Jiems svarbiausia – mūsų malda.