Nors ant artimųjų kapų uždegtos žvakutės jau užgeso, keliuose Dzūkijos kaimuose, išsaugojusiuose senas tradicijas, tebedega Vėlinių laužai, prie kurių kasdien meldžiasi žmonės. 

Ypatingai gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis –senolių tradicijos gerbiamos šiluose pasislėpusiuose Margionyse. Išnykimo ženklu pažymėtuose  Zervynų ir Mardasavo kaimeliuose ši tradicija irgi dar rusena. Niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime.

Aštuonias dienas Margionių kaimo žmonės, ratu susėdę ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų ir apstoję besikūrenantį laužą, kalba rožinį, gieda giesmes.

Įdienojus Margionių kaimo žmonės tylomis, po vieną ateina ir sustoja vienoje vietoje prie didelės senos drevėtos pušies, užkuria laužą, kuriame sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai. Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius.

Danutė Kvaraciejienė ir Agota Jeremičienė pradeda maldą, paskui jas – ir kiti.

Vakarėjant žmonių kapinėse sumažėja, po giesmių visi pakrinka po savo namus. Prie Vėlinių laužo lieka vyresnieji. Jie neskuba, stovi tylūs ir susimąstę, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi.

Malkos laužui parūpinamos iš anksto. Dažniausiai jos būna supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių.

Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija – maldomis ir laužais pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų proseneliai, seneliai ir tėvai. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.

Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.

Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save.

„Pakalbam, ar kitąmet irgi visi ateisim, ar kurio jau nebus? Prašom sveikatos sau, savo vaikams ir visiems pažįstamiems…“.

Šitos kapinės visiems jiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis, kartais ir sekmadieniais – pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius.

Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė. Dabar Margionyse – tik šešios dešimtys gyventojų. „Senėja kaimas, nyksta…Kai mūsų nebus, kažin, ar kas už mus melsis ir degins Vėlinių laužus? – kalbėjo pakalbintos margioniškės Agutė Jeremičienė, Danutė Kvaraciejienė, Ona Akstinienė.

„Kol nors vienas margioniškis žinos, kas kokiame kapelyje palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegintas, o žmonių atmintis išliks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūsų, gyvųjų, pagarbos mirusiesiems, pagaliau ir pagarbos patiems sau. Čia ramybėje apmąstom savo gyvenimą, prisimenam savo artimus. Ir ne tik savo – visus pažįstamus ir čia atgulusius žmones“, – sako Margionių kaimo senoliai.