Alytaus miesto mero Nerijaus Cesiulio ir jo žmonos Aurelijos Cesiulienės bendras interviu apie šeimoje puoselėjamas vertybes, vaikų auklėjimą ir taisykles, kurių laikomasi namuose: „Žmonės įpratę, kad mero žmona turi būti visur šalia vyro, bet mes esame kitokios nuomonės“. 

– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad būti mero žmona tai – nuolatos dalyvauti renginiuose ir pozuoti fotografams. Kokia iš tiesų yra realybė?

– Aurelija: Mano vyras tapęs Alytaus miesto meru tapo viešu žmogumi. Automatiškai ir mes su vaikais tapome labiau atpažįstami gatvėje. Džiaugiuosi jo pasiekimu ir atsidavimu miestui, tačiau mes šeimoje su Nerijumi nutarėme, kad visada būsiu šalia ten kur manęs reikės, tačiau aš pasirinkau ne merienės pareigas, o mamos ir žmonos. Žmonės įpratę, kad mero žmona turi būti visur šalia vyro, bet aš esu kitokios nuomonės. Man daug svarbiau šeima ir jos gerovė nei laikas renginiuose. Tai mano vyro darbas, o ne mano. 

– Abu esate valstybės tarnautojai. Viešumoje atrodote rimti, o kokie esate namuose, kai Jūsų niekas nemato?

– Aurelija: Namai – mano tvirtovė, kur aš jaučiuosi saugiausiai. Tai vieta, kurioje galiu būti nesuvaržyta. Mūsų namuose yra daug jaukumo ir meilės, todėl būti juose labai gera.  Turime taisyklę, kad namuose darbo temos – tabu, stengiamės apie tai nekalbėti. Tačiau, kaip ir daugelyje šeimų, taip ir pas mus ne viskas nuspalvinta rožinėmis spalvomis. Pavyzdžiui, diskutuodami apie vaikų auklėjimą esame labai rimti ir net griežti. Nerijus yra lankstesnis, gal net minkštesnis su mūsų mažiais, gal dėl to, kad dėl darbo krūvio mažiau laiko su jais praleidžia. Prisipažįstu, aš esu ta griežtoji su taisyklėmis ir suplanuota rutina, kurių privalo laikytis visi šeimos nariai. Namuose darbinių ar tarnybinių pareigų nelieka, esame tik mes: Nerijus, Aurelija, Ąžuolas ir Liepa – tėtis, mama ir vaikai.

– Nerijus: Mes esame paprasti žmonės su savo privalumais ir trūkumais. Namuose ilsimės, kalbamės, žaidžiame su vaikais, padedame jiems ruošti užduotis. Elgiamės, kaip bet kuri kita mylinti šeima auginanti du vaikus. Namai yra mūsų tvirtovė, kurioje galime būti savimi ir gyventi savo gyvenimą. 

– Pakalbėkime apie gyvenimą po padidinamuoju stiklu. Ar greitai pripratote prie aplinkinių žvilgsnių?

– Aurelija: Nerijui tapus meru pagrindinis dėmesys teko jam. Dažniausiai pažindavo ir kalbindavo jį. Man smagu stebėti jį su kokiu malonumu ir užsidegimu jis bendrauja su miestelėnais, kurių, dažnu atveju net nepažįsta, bet domisi jų rūpesčiais, išklauso ir padeda. Į mane ir vaikus miestelėnai įdėmesnius žvilgsnius atkreipė antroje Nerijaus kadencijoje. Man malonu pasisveikinti ir pabendrauti su mūsų miesto gyventojais, tačiau aš nesu iš tų moterų, kurios labai mėgtų dėmesį ir maudytųsi vyro sėkmės spinduliuose. Nesureikšminu dėmesio, nes žinau, kad viskas yra laikina.

– Nerijus: Man priprasti nereikėjo, nes dėmesys man augo palaipsniui, kartu su mano karjera, todėl nebuvo staigaus perėjimo nuo nežinomo, retai matomo žmogaus į visų atpažįstamą merą.   Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, sutikdavau daug žmonių, pažįstamų ratas visada buvo platus. Tiesiog, gal per seniai esu politikoje, kad aplinkinių dėmesys mane trikdytų. Juolab, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems svarbu išsikalbėti, o man – išklausyti. Tai kodėl to nepadarius pasitaikius progai, netyčia susitikus miesto parke arba apsiperkant prekybos centre. Alytiškiai tiesiog prieina prie manęs pasikalbėti. Žinau, kad Aurelijai tai nėra taip įprasta, kaip man, be manau, kad ir vis labiau į tai įsitraukia. 

– Mieste dažnas praeivis Jūsų vaikus taip pat atpažįsta. Kaip manote, ar tai privalumas ar našta? 

– Aurelija: Turiu dvejopą nuomonę. Vaikai didžiuojasi savo tėčiu ir džiaugiasi, kai juos atpažįsta, tačiau aš stengiuosi, jiems paaiškinti, kad tuo nesipuikuotų ir nesigirtų. Tėtis yra meras, tai labai sunkus darbas, o ne šlovė. Kaip ir kiekvienai mamai kartais pasidaro neramu dėl piktų akių. Nors nesu prietaringa, tačiau dažnai vyro prašau, kad viešai neskelbtų mūsų vaikų ar net šeimyninių nuotraukų. Nerijus į mano prašymus įsiklauso, dėl to pastaruoju metu mūsų mažylių ir mano nuotraukų viešoje erdvėje pasirodo vis mažiau. Nieko nepadarysi – motinos instinktas verčia saugoti vaikus. Nenoriu, kad jie sulauktų komentarų iš bendraamžių ar net suaugusiųjų. Noriu, kad jie turėtų įprastą vaikystę, kaip visi. Nors pastebiu, kad ir Liepa su Ąžuolu jau dažniau tėčio prašo, kad jų neviešintų. Jų nuomonę mes taip pat gerbiame.

– Nerijus: Mūsų Liepa yra dar maža jai tik 6 metai, ji nesupranta to, kad yra atpažįstama, nes tėtis meras, tikrai nesureikšmina šio fakto. Na, o Ąžuolas noriai bendrauja su visais, ir su vaikais, ir su suaugusiais, žinoma kai jie jį užkalbina. Džiaugiuosi, kad auga mandagus ir moka palaikyti pokalbį. Nemanau, kad tėčio žinomumas vaikams našta ar atsakomybė. Jie paprasti vaikai ir mėgaujasi vaikyste nepriklausomai nuo mūsų su Aurelija pareigų.

– Aurelija ir Nerijau, kodėl Jums gera būti mama/tėčiu?

– Aurelija: Vaikai tai – šventos ramybės uostas. Pakanka juos apkabinti ir širdį užlieja pilnatvės jausmas. Mamos darbas yra iššūkių pilna gyvenimo dovana, kuria aš labai džiaugiuosi. Nieko ir niekada neįmanoma taip stipriai mylėti, kaip vaikus.

– Nerijus: Man patinka, kai vaikai savo mažomis pėdutėmis atbėga į lovą, priglunda ir užmiega šalia, man gera net tada kai jie miegodami nejučia įspiria, o gavęs netikėtą niuksą tiesiog nusišypsau, nes myliu. Man smagu su jais pabusti, smagu žaisti, girdėti jų juoką, išklausyti pasakojimus ir net fantazijas. Niekas gyvenime neteikia tiek džiaugsmo, kiek vaikai. Vaikai yra asmenybės, su kuriomis labai įdomu be galo gera bendrauti.

– Jūsų vaikų vardai - Liepa ir Ąžuolas. Kodėl pasirinkote tokius ir ar sudėtinga buvo nuspręsti, kaip pavadinsite savo atžalas?

 – Aurelija: Kai laukiausi pirmojo vaikelio, ilgą laiką nebuvo aišku, kas gims: berniukas ar mergaitė. Vardą Ąžuolas pasiūlė mano sesė. Iš pradžių vardas manęs nesužavėjo, tačiau Nerijui jis taip patiko, kad jau nebuvo prasmės ginčytis. Pagalvojau, tegul sūnui vardą suteikia tėtis, o aš palauksiu dukrelės. Atkeliavus į šį pasaulį mūsų mergytei, pasakiau, kad gimė Liepa ir jokių diskusijų.

– Nerijus: Kai pamačiau tik gimusį sūnus, tai supratau, kad jam reikia stipraus vardo, nes jis buvo ypatingas, stiprus berniukas. Niekada neužmiršiu, kaip jis pirmą kartą savo mažais piršteliais suspaudė mano pirštą. Toks stiprus pasirodė. Bus Ąžuolas ir viskas. Dar ir giminėje, kažkas pasiūlė pavadinti šiuo vardu, todėl įkalbinėti Aurelijos net nereikėjo, apsisprendėme greitai.

O Liepa man atrodė labai švelnus vardas. Liepa – nuostabiai žydintis, kvepiantis medis. O koks nuostabus liepų medus ir arbata... Yra dar puikių vardų Eglė, Uosis, Klevas, neatmetu galimybių užauginti šeimoje visą giraitę. Tik reikia žmoną įkalbėti.  

 – Kokių pagrindinių taisyklių laikotės auklėdami Liepą ir Ąžuolą?

– Aurelija: Mano taisyklės yra griežtos. Aš jas atsinešiau iš savo šeimos. Mano vaikai turi būti mandagūs, sveikintis visus, jausti pagarbą vyresniems žmonėms. Bendraudami su jais negali jų tujinti, jie turi būti paslaugūs ir geranoriški. Mamos ar tėčio žodžio privalu klausyti. Nors beprotiškai juos myliu, bet mama esu tikrai griežta.

– Nerijus: Aš taisyklių, kuriomis vadovaučiausi auklėdamas savo vaikus, neturiu. Esu ta atlaidžioji pusė, kuri greitai atleidžia ir myli be sąlygų. Vieno dalyko prašau vaikų: kad mylėtų ir gerbtų vienas kitą. Žinoma, jie dar maži, kartais pasipyksta, pasimuša, bet vienas kitą taip myli, taip pasiilgsta, kad man, kaip tėčiui labai gera tai stebėti. Nežinau, kaip bus ateityje, bet dabar jie yra geriausi draugai. Man labai svarbu, kad brolis su sese turėtų ryšį, kuris su metais tik stiprėtų. 

– Kaip pasikeitė Jūsų asmenybės tapus tėvais?

– Aurelija: Aš išmokau garsiai pasakyti „myliu“, tapau atsakingesnė, atlaidesnė ir tvirtesnė, išmokau į viską reaguoti paprasčiau. Dėkoju gyvenimui už šią dovaną.

 – Nerijus: Atsirado atsakomybės jausmas ir, kaip jau minėjau – meilė be sąlygų. Supratau, kad turiu rūpintis ne tik savimi, kad yra du mažyliai, kurie man svarbiausi už viską pasaulyje. 

– Ar turite tradicijų, kurias itin puoselėjate šeimoje?

– Aurelija: Mūsų šeimoje gyvenimas be tradicijų neįsivaizduojamas. Aš pati esu iš didelės šeimos. Turiu sesę ir brolį bei nuostabius tėvus. Mūsų visų ryšys labai stiprus. Visos didžiosios šventės yra švenčiamos mano tėvų namuose. Jiems esu dėkinga už sukurtą stiprią šeimą, išugdytas vertybes, tai stengiuosi perduoti ir savo vaikams. Džiaugiuosi, kad ir Nerijus myli mano tėvus ir labai noriai priima mūsų tradicijas, kurių jis su malonumu laikosi. Mes kartu keliaujame, kartu sutinkame šventes, kartu džiaugiamės ir verkiame. Šeima man – ramybės ir saugumo uostas.

– Nerijus: Mes turime šeimos gimtadienių šventimo tradiciją. Kol jubiliatas dar miega uždegame žvakutes ant torto ir visi nešame jam ar jai į lovą, kad gimtadienio rytas prasidėtų su meile, džiaugsmu ir dėmesiu. 

– Kaip Cesiulių šeima leidžia savaitgalius? Galbūt turite mėgstamiausias veiklas?

– Aurelija: Ne tik savaitgalius, bet visą laisvą laiką, mes stengiamės praleisti kartu. Daug laiko praleidžiame savo sodyboje. Lankome senelius, draugus, mėgstame šeimos keliones, leisti laiką gamtoje ir net kapstytis darže.

– Nerijus: Jei turime galimybę važiuojame į sodybą, žvejojame, grybaujame, tvarkome ūkį. Daug laiko leidžiame lauke, važinėjame dviračiais. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu, dažnai lankome senelius.

– Kaip kuriate santykį su vaikais? Ar esate griežti? Daug taisyklių namuose turintys tėvai?

 – Aurelija: Kadangi aš turiu labai stiprų ryšį su savo šeima, todėl stengiuosi, kad tas ryšys būtų ir mūsų šeimoje. Noriu, kad mano santykis su vaikais būtų grįstas pasitikėjimu, meile ir supratimu. Kad jiems norėtųsi sugrįžti į namus, kad jie tikėtų ir pasitikėtų manimi.

– Nerijus: Taisyklių namuose gana daug. Vaikai žino, kad pavalgius reikia nusinešti lėkštes, padeda tvarkytis, darbuojasi kartu su mumis. Tačiau svarbiau už kasdieninę rutiną yra pasitikėjimas vieni kitais. Mes su Aurelija norime būti tais tėvais, kurie yra kartu ir draugai. Norime, kad vaikai pasitikėtų mumis, kad būtų atviri, todėl nesame susitarę, kad ir kas benutiktų viską papasakok mamai arba tėčiui.   

– Kai būname vaikai, mes visi sakome, kad užaugę tikrai nebūsime tokie, kaip mūsų tėvai, tačiau laikui bėgant pastebime, kad elgiamės būtent taip, kaip sakėme, kad nesielgsime. Kokias savybes Jūs esate perėmę iš savo tėvų?

– Aurelija: Sutinku su šiuo pasakymu, kadangi būdami jauni dažnai nesutinkame su tėvų nuomone. Atrodo, kad jie yra per griežti ir nesuprantantys. Dabar manau, kad mano tėvai darė viską teisingai, jie stengėsi, kad būtume laimingi, sveiki ir užaugtume dorais žmonėmis. Šeima yra didžiausia gyvenimo vertybė, kurią noriu perduoti vaikams.

– Nerijus: Man augant yra tekę patirti nepriteklių, todėl iš tėvų išmokau galvoti apie rytdieną. Todėl viena iš savybių, kurią įgavau augdamas yra taupumas. Ir bendravimas, augant labai su tėvais, broliu labai daug bendraudavome, šnekėdavomės, aptarinėdavome rūpesčius, kartu pasidžiaugdavome. Man atrodo, kad šiais laikais mes vieni su kitais per mažai bendraujame, todėl skatinu ir savo šeimą bendrauti ir dalintis.

– Viena didžiausių dilemų gyvenime – kaip laviruoti tarp karjeros ir šeimos, kad užtektų laiko abiem. Kaip Jums sekasi tai daryti?

– Aurelija: Manau, sekasi visai neblogai. Kiekvieną laisvą akimirką nuo darbo skiriu mūsų šeimai. Taip pat esu dėkinga savo tėvams, kurie daug laiko skiria anūkams. Be jų būtų viskas sudėtingiau. Džiaugiuosi, kad Nerijus mane supranta ir gerbia mano pasirinkimą, nereikalauja su juo dalyvauti įvairiuose renginiuose ar susitikimuose. Jis supranta, jog mamos darbas yra nė kiek mažiau svarbesnis už mero žmonos. Prisipažinsiu, kad man vaikai kur kas svarbiau už reitingus. Vertinu ir tai, kad mūsų šeimoje demokratija – visi galime išsakyti savo nuomones, diskutuoti ir ne būtinai vienas kitam pritarti. 

– Nerijus: Manau, kad nereikia laviruoti. Darbas yra darbas, kuriam skiri dalį laiko, na o visa kita priklauso šeimai. Žinoma, meras gauna daug pakvietimų į renginius, susitikimus, dažnai jie vakarais, po darbo valandų bet, manau, kad tais atvejai, kai atsisakau juose sudalyvauti, žmonės supranta, kad esu ne tik meras, bet ir sutuoktini bei tėtis. Mero pareigos laikinos, o šeima amžina. 

– Kas Jums yra didžiausi tėvystės iššūkiai? 

– Aurelija: Išauginti dorą ir atsakingą Lietuvos pilietį.

– Nerijus: Mano vaikai dar maži, bet noriu, kad jie užaugtų dorais žmonėmis.

– O kas gražiausia tėvystėje?

– Aurelija: Pati tėvystė. Auginti mažuosius, stebėti, kaip jie auga, sulaukti jų apkabinimų ir žodžių: „mamyte, tu mano mylimiausia“, gyventi dėl jų.

– Nerijus: Ką tik prabudę ir susivėlę vaikai, kai jie prašo šokolado ir kai taip vaikiškai nuoširdžiai džiaugiasi mažais dalykais. (juokiasi)

 – Ar turite šeimoje tradiciją švęsti Tarptautinę šeimos dieną?

– Aurelija: Specialiai jokių iškilmių nedarome, bet visada kalendoriuje pamačius užrašą „Šeimos diena“ pagalvoju, kad šeima dovana ir aš ją gavau.

– Nerijus: Mums kiekviena diena yra šeimos diena. Bet susikurti dar vieną malonią tradiciją, gegužės 15-ąją vai šeimai pasmaguriauti tortu, kodėl gi ne?