Alytaus rajono žemės ūkio bendrovė „Atžalynas“, valdanti 2,5 tūkst. hektarų žemės, pernai uždirbo 1,24 mln. eurų grynojo pelno. Kas lemia tokią veiklos sėkmę ir kokie darbai dabar svarbiausi „Atžalyne“? Apie tai – pokalbis su bendrovės vadovu, Alytaus rajono savivaldybės tarybos nariu Algiu ŽĖKU.

„Atžalynui“ vadovaujate jau daugiau kaip 30 metų – turbūt viskas žinoma, paprasta ir lengva?

Na, taip (juokiasi), čia visada žinom, ką daryti: iš vieno traktoriaus – į kitą! Dabar intensyviai ruošiame kombainus javapjūtei. Svarbiausia, kad savaitę ar dvi nelytų, tada galėtume nuimti derlių. Javapjūtę pradėsime vėliau negu kiti ūkiai, nes dar turime kitų darbų, reikia dar kartą nusipjauti žolę, paruošti galvijams pašaro.

Pagrindinės „Atžalyno“ veiklos kryptys – gyvulininkystė ir augalininkystė. Bendrovėje turime 540 meldžiamų karvių, kasdien pieninei priduodame apie 16 tonų pieno. Auginame žieminius kviečius, žieminius rapsus, kukurūzus, vasarinius kviečius, avižas, žirnius, daugiametes žoles. Jas pirmąsias ir pradėsime kulti. Po jų eis žirniai.

Javapūtė susivėlino.

Šiemet nepalankūs metai žirniams ir kukurūzams, dar tokių blogų metų neturėjom. Pasišnekam su agronomu Aloyzu Jonikaičiu, kad nežinia, ar ką nors apskritai prikulsim, nes didelis kritulių kiekis pakenkė derliui.

Ar ir dėl grūdų tokios blogos prognozės? Kokią dalį derliaus parduodate iškart?

Dėl grūdų derliaus galėsime ką nors kalbėti tik tada, kai jau viską turėsime sandėliuose. Dabar dar sunku pasakyti. Per javapjūtę grūdų neišvežame parduoti: laukiame geresnių kainų, naujų metų. Kai nusistovi rinka, tada pradedame pardavinėti, nes vežant grūdus parduoti tiesiai nuo kombaino – paprastai gaunama mažiausia kaina.

Ką manote apie naujojo derliaus grūdų supirkimo kainas?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, grūdų kainos pakilo, bet pradėjo javus kulti kitos šalys: Prancūzija, Bulgarija, Italija, ir kviečių kaina iš karto sumažėjo. Kol mes baigsim kulti, kaina dar labiau nukris. Grūdus parduoti yra taip pat sunku, kaip ir juos užauginti. Reikia ir sėkmės, ir nuojautos. Seniau žiūrėdavai, kiek prikulia Amerika, Rusija, nes pardavimų portaluose matai pasaulinį grūdų likutį: jei jis didelis – kaina gali kristi. O dabar, kai prasidėjo karas, atsirado logistiniai sutrikimai, nebežinai, kuo pasikliauti ir į ką žiūrėti. Trąšos labai pabrango. Azotas ir salietra yra būtini kviečių auginimui, ženkliai padidina jų savikainą, bet Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko  paraginti dalyvavome seminare apie naujoves sudarant laukų tręšimo žemėlapius. Šie žemėlapiai padeda parinkti optimalų augalams būtinų trąšų kiekį, nepertręšiant laukų.

 Prie „Atžalyno“ kombaino.

Augalininkystės rezultatai visada priklauso nuo gamtos, ar naujos technologijos gelbsti nuo šios „priklausomybės“?

Pastaraisiais metais buvome pripratę vasarą gyventi šiltai, netgi karštai ir sausai, o šiemet lietaus kritulių kiekis, ypač Pietų Lietuvoje, muša rekordus. Laukuose daug kur šlapia. Sunku darbus planuoti, genda technika. Praėjusį ketvirtadienį iškrito 62 mm vandens – tai beveik vidutinė mėnesio norma! Agronomas nuvažiuoja į laukus  ir mato – Skagen žieminių kviečių laukas išguldytas! Visus metus vaikštai aplink tuos laukus, glostai kiekvieną javą, žiūri, kaip jis auga, bręsta, o čia – pliurpt, ir viena diena viską sugadina.

Žmogui iš miesto, kuris su žemdirbyste nesusijęs, tai turbūt tik bloga orų prognozė, o mums, iš augalininkystės gyvenantiems, tai visų metų darbo žlugimas.

Išguldyti javai.

Žemės ūky nieko nėra po stogu, 90 procentų esame nuo gamtos priklausomi. Koks bebūtum geras specialistas, daug dalykų gamta reguliuoja. Štai, šiemet pavasaris labai šaltas buvo. Augalų apsaugos priežiūra – sudėtinga. Šalnos prailgino augalų vegetacijos periodą, dėl to ir  javapjūtė  nusikėlė, susivėlino. Vėsi, lietinga vasara irgi savaip reguliuoja darbų grafiką, tad dabar visos mūsų viltys – į gražų ir sausą rugpjūtį.

Kaip suprantu, dabar pats darbų įkarštis?

O kada jo nėra? Vasaros sezonas taip greit prabėga. Atrodo, žiemą bus laisviau, bet vos spėji apsitvarkyti – jau ir pavasaris.  Atrodo, dar ką tik laukus purškėm nuo piktžolių, o jau matai, kad tuoj reikės javus kulti. Darbas darbą keičia. Čia vieną padarei, čia jau reikia kitą daryti.

Žinoma, sunkiausi tai, vis dėlto, du mėnesiai – rugpjūtis ir rugsėjis. Reikia būti tiek fiziškai stipriam, tiek psichologiškai. Kartais, jei išpuola lietus, tai dieną ar dvi sustoji, truputį atsigauni. Gamta duoda „išeiginę“ (juokiasi).

Lietuva yra tokioje klimato zonoje, kad, nukūlus javus, iš karto turi eiti žemės dirbimas, prasideda žiemkenčių sėja. Pavyzdžiui, Vokietijoje jie nukulia javus ir pradeda sėti tik po kokių 2 mėnesių, nes pas juos šilta, o pas mus per mėnesį reikia ir javus nusikulti, ir tuo pat metu rapsus pasėti.

Didelis ūkis reikalauja ir daug darbo rankų, pagalbinių darbininkų. Kaip verčiatės?

Šiuo metu „Atžalyne“ dirba 62 žmonės. Iš jų 10  – specialistų. Pagrindiniai darbuotojai turi ką veikti  visus metus, bet yra keletas ir sezoninių pagalbininkų. Darbas, ypač sezono metu, vyksta intensyviai: kombainininkai dirba viena pamaina, traktorininkai žemės darbus dirba dviem pamainom. Daugelis žmonių pas mus dirba šeimomis, net kelios kartos pasikeitę. Rūpinamės, kad mūsų darbuotojai nuolat gilintų savo žinias įvairiuose seminaruose ir mokymuose.

O kaip sekasi su gyvulininkyste?

Turime 980 karvių ir telyčių. Iš jų melžiamų – 540, likusios – prieauglis. Joms per metus reikia pagaminti 4500 tonų žolinių pašarų ir apie 3300 tonų kukurūzo siloso. Karvėms dar duodame kombinuotųjų pašarų, kurie susideda iš kviečių, miežių, kukurūzų, pupų, sojų rupinių, rapsų išspaudų, cukrinių runkelių griežinių. Jų reikia 2150 tonų kasmet.

Važiuojant pro šalį turbūt gražu pažiūrėti į besiganančią galvijų bandą, atrodo, kiek čia tos priežiūros – pamelžei, pagirdei, tegul sau rupšnoja žolę. Mūsų ūkyje galvijai laikomi labai griežtai nustatytomis sąlygomis. Karvidžių patalpos netgi vėsinamos, nes karštyje karvės duoda žymiai mažiau pieno.

 „Atžalyno“ fermose.

Jeigu dabar reikėtų pradėti viską iš naujo, tai sakyčiau, kad įsigyti gyvulių – rizikinga. „Atžalyne“ negalime atsisakyti gyvulininkystės, nes turime jau iš dalies renovuotas fermas, patyrusius darbuotojus, gauname gerą pieno  primilžį. Pienas prieš karą su Ukraina kainavo 32 cnt už litrą, o dabar už pieną gaunam po 47 cnt. Tiesa,  buhalterija rodo, kad pelno nepadaugėjo, nes analogiškai pabrango ir sąnaudos. Vis dėlto, galime pasigirti: esame 5-oje vietoje tarp efektyviausių Lietuvos pieno gamintojų.

Darbų sėkmė turbūt priklauso nuo modernios technikos ir įrangos? Kokią jūs naudojate ūkyje?

Prekių ženklų ant mūsų technikos yra įvairių, nė prie vieno gamintojo neprisirišę. Technika moderni, bet pastebime, kad gamintojai vis mažiau dėmesio skiria kokybei. Labai daug elektronikos, varikliai apkrauti.

Mūsų ūkyje dar galite pamatyti ir senųjų traktorių – legendinių Kirov, Belarus, bet praktiškai jų nenaudojame. Iš naujesnių turime  John Deere, Fendt, Case, Claas gamintojų traktorių. Naujausi – šių metų du Claas modeliai: 250 ir 400 arklių galios traktoriai. Turime 5 kombainus, visi jie Claas,  pripratome prie šio gamintojo, bet kasmet tenka kombainų parką atnaujinti. Darbymetyje į laukus išvažiuoja 5 kombainai ir 14 įvairių traktorių. Vieni presuoja šiaudus, kiti krauna ir veža, dar kiti sėja, dirba žemę.

O kur saugote grūdus, kaip modernizuojate pastatus?

Mūsų sandėliai statyti tik prieš kelis metus, prie turėtų 6 bokštų įrengėme dar 2 naujus. Dabar grūdų bokštuose galime saugoti apie 8000 tonų kviečių. Dar turime senus aruodinius sandėlius, jie talpina apie 3000 tonų grūdų.

Fermose atnaujintos siloso tranšėjos, taigi, kol kas naujų investicijų į pastatus nereikia.

Ačiū už pokalbį.