Su skundikais turbūt esame susidūrę beveik kiekvienas mūsų. Jų galime atrasti tarp gyvenančių kaimynystėje, darbo kolektyvuose, kartais – netgi tarp buvusių ištikimiausių draugų ar visai nepažįstamų asmenų.

Skundų laviną ypač dažnai tenka atlaikyti politikams. Jie kaltinami būtais ir nebūtais dalykais – kyšininkavimu, įvairiais finansiniais pažeidimais, sąskaitų suvedinėjimu, meilužių, nesantuokinių vaikų turėjimu ir panašiai. Vienos savivaldybės vadovas skundžiamas, drabstomas purvais netgi dėl to, kad turi vešlius antakius. Paskaičius komentarus po internete paskelbtais straipsniais, kuriuose minima jo pavardė ir skelbiama nuotrauka, iš pradžių būna linksma, o paskui pasidaro jau ne juokinga, o pikta. Kai kurie komentatoriai peržengia visas padorumo ribas, vien dėl išvaizdos kaltindami žmogų kriminaliniais nusikaltimais, apipildami politiką pamazgomis nuo galvos iki kojų. Na, bet politikų ,,stora oda“, jie visada tarytum padėti po didinamuoju stiklu ir lengviau pakelia skundikų išsišokimus.

Turbūt sunkiausia paprastiems piliečiams, kurių akyli ,,prievaizdai“ įsikūrę darbovietėje ar kaimynystėje. Viena pažįstama pasakojo, kad dėl kaimynų jau gali tekti išsikelti iš nuosavo namo. Jie skundžia moters šeimą dėl kiekvieno menkniekio – už tvoros nukritusių slyvų ar obuolių, per arti kaimyno sklypo pasodintų krūmelių, dienos metu sklindančios muzikos, netyčia į jų kiemą užklydusios vištos ar triušio, nors ir nespėjusių pridaryti jokių eibių. Kita moteris bėdojo, jog kaimynai pretenzijas kelia netgi dėl esą per garsiai kieme lojančio šuns, nors patys laiko du sarginius keturkojus. Ir jie tikrai nėra ,,nebyliai“...

„Kai nepratęs gerti degtinės žmogus gerokai įkaušo,  vienas kolega išsivedė jį į lauką parūkyti, o kitas į palikto švarko kišenę įdėjo panaudoto apelsino skonio prezervatyvo popierėlį bei iškvėpintas moteriškas kelnaites su juostele“. 

Įdomią istoriją papasakojo buvusi mokslo draugė. Jos vyras, atėjęs dirbti į naują kolektyvą, buvo labai principingas ir iš klientų neėmė jokių dovanėlių. Bendradarbiai, įpratę prie tokių padėkų, matyt, bijojo, kad šis neįskųstų jų viršininkui, todėl nusprendė sąžininguolio atsikratyti.

Vieną kartą pakvietė į kavinę, ir nors vyriškis spyriojosi neisiantis, vis tik pavyko įkalbėti. Kai nepratęs gerti degtinės žmogus gerokai įkaušo,  vienas kolega išsivedė jį į lauką parūkyti, o kitas į palikto švarko kišenę įdėjo panaudoto apelsino skonio prezervatyvo popierėlį bei iškvėpintas moteriškas kelnaites su juostele.

Tada paskambino žmonai ir paklausė, kur vyras, kad neatsiliepia telefonu? Esą jam skambina darbo reikalais. Ši pasakė, kad kažkur užtruko. ,,Matyt, pas meilužę sėdi“, - pakomentavo bendradarbis. Draugė nusijuokė ir atsakė, kad negali būti, jis visada laiku namo pareina, yra pavyzdingas vyras. ,,Jeigu norite žinoti, pavyzdingi vyrai ir per pietų pertrauką suspėja, jiems nereikia gaišti laiko po darbo“, - pakomentavo kolega su sarkazmu balse.

Moksladraugei užvirė kraujas, pagalvojo, kad jo kalbos ne iš piršto laužtos: ,,Gal su kokia bendradarbe ,,susikukavo“, kad taip kalba kolegos“.

„Svarbiausia - susivaldyti, bendrauti ramiai, nekelti tono, nes jeigu įžeistas asmuo pasiduoda emocijoms, skundikas mano esąs teisus“

Kai vyras grįžęs namo užmigo,  iškraustė jo lagaminėlį ir galiausiai –  kelnių bei švarko kišenes. Suradusi visas ,,grožybes“,  apimta begalinio įniršio bei pavydo, ji pasiėmė mažametį vaiką ir vėlų vakarą išsikraustė pas tėvus. Konfliktas užsitęsė apie pusmetį, kol abu viską išsiaiškino ir susitaikė. Vyras perėjo dirbti į kitą darbą.

Psichologo komentaras

Kas yra tie skundikai, kodėl jie taip elgiasi, pakomentuoti sutiko psichologė Daiva Česnulevičienė.

,,Skundikai dažniausiai turi psichologinių problemų iš vaikystės. Ir būtent skųsdami, juodindami kitus, sprendžia savo problemas, perkeldami jas ant svetimų žmonių pečių. Skundikai yra  ypač žemos savivertės žmonės. Pavyzdžiui, kaimynė šalia gyvenantį asmenį gali skųsti dėl to, kad jai paprasčiausiai trūksta dėmesio. Kiti skundžia turėdami tikslą kažką gauti.

Darbovietėse kai kurie vadovai toleruoja skundikus ir netgi juos skatina priedais prie atlyginimų, išvykomis, abonementais į sporto klubus. Tokie skundikai - savęs nevertinantys darbuotojai. Jie bijo būti išmesti iš darbo, todėl tokiu būdu bando įtikti viršininkui.

Taip pat yra skundikų – teisuolių kategorija, kurie prisiima kitų žmonių kaltes, ir norėdami atstatyti tiesą, skundžia visus iš eilės. Skundikais gali tapti ir neįvertinti, trokštantys pagarbos, pavyduoliai, kerštaujantys asmenys. Jie pavydi kitiems užimamų pareigų, turimų turtų, ir juodina  norėdami pakenkti“, - teigė psichologė, detaliai apibūdinusi skundiko portretą.

Paklausta, kaip su jais elgtis, D. Česnulevičienė sakė, jog verta suprasti, kad skundikai – irgi žmonės, todėl reikia pastebėti ne tik jų blogas savybes, bet įvertinti ir gerąsias. Galbūt tuos žmones kažkas labai įskaudino ir tada jie tiesiog išsilieja ant kitų šiuos skųsdami.

,,Patarčiau nugalėti priešą padarant jį savo draugu. Kartais užtenka su tokiu pažeidžiamu žmogumi tik nuoširdžiai pasikalbėti, pasitelkiant humorą, ir visos problemos išsisprendžia. Svarbiausia - susivaldyti, bendrauti ramiai, nekelti tono, nes jeigu įžeistas asmuo pasiduoda emocijoms, skundikas mano esąs teisus“, - dalijosi mintimis psichologė, pripažinusi, kad  yra ir beviltiškų skundikų, pavyzdžiui, sergančių senatvine demencija. Su jais ką nors aiškintis – bergždžias dalykas. Anot psichologės, reikia suprasti, jog šie žmonės yra ligoniai ir neįmanoma nieko pakeisti.