Didžiausiems ne tik respublikoje, bet ir Europoje Alytaus vaikų globos namams, kuriuose gyvena beveik pusantro šimto auklėtinių, jau 27 metus vadovauja Romutis Žebuolis. Anot patyrusio vadovo, net pati geriausia valdiška įstaiga niekada neatstos namų, tačiau bent laikinai likimo nuskriaustus vaikus ji gali apsaugoti nuo skaudžių gyvenimo kirčių ir vaikystę nuspalvinti šviesesnėmis spalvomis.

Taip jau susiklostė likimas, kad iš Anykščių rajono kilęs R. Žebuolis po studijų Vilniaus pedagoginiame universitete (anksčiau institutas), kur studijavo istoriją, apsigyveno Dzūkijoje ir su žmona Salomėja užaugino du sūnus - Andrių ir Martyną. Jie dabar  gyvena Vilniuje.

 Pirmąja vyro darboviete tapo Pocelonių aštuonmetė mokykla, kurioje jaunam pedagogui, teko dėstyti ne tik istoriją, bet ir fiziką bei kūno kultūrą. Po poros metų, 1981-siais, energingas aukštaitis antraeilėse pareigose įsidarbino ir tuometiniame vaikų internate fizikos mokytoju ir auklėtoju. Dar po poros metų R.Žebuolis tapo internato direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, o nuo 1986 metų jis pradėjo eiti vaikų globos įstaigos vadovo pareigas ir jas eina iki šiol.

Vaikų mažėjo ir daugėjo

Prieš tapdamas Vaikų globos namų direktoriumi R. Žebuolis jau buvo gerai susipažinęs su specifinėmis šios įstaigos problemomis. Jis pažinojo ne tik darbuotojų kolektyvą, kuriam vadovauti jam buvo patikėta, bet ir auklėtinius. Gerai suprato jų bėdas ir džiaugsmus. Šiandien alytiškis, prisimindamas sprendimą tapti globos namų vadovu, šypsosi, esą būdamas jaunas daug optimistiškiau žiūri į visas problemas ir labiau pasitiki savimi, tačiau nesigaili žengto žingsnio. „Problemos anksčiau ir dabar buvo panašios, tik aš truputį kitaip į jas žiūrėjau“, - teigė R. Žebuolis.

Anot jo, beveik prieš tris dešimtmečius darbas globos namuose buvo kiek kitoks, lengvesnis. „Vaikai internate būdavo apgyvendinami laikinai, jei gimdytojai dėl vienų ar kitų priežasčių kurį laiką negalėdavo savo atžalomis tinkamai pasirūpinti,  bet jie visi turėjo tėvus. Jiems nebuvo nei atimtos, nei apribotos tėvų teisės. Be to, vaikai neturėjo tiek elgesio sutrikimų, sveikatos problemų“, - pasakojo direktorius. Tuo metu internate gyveno beveik dvigubai daugiau auklėtinių nei šiuo metu, tačiau savaitgaliais, švenčių dienomis ir per atostogas, didžiulis pastatas ištuštėdavo. Beveik visi mažieji jo gyventojai išvažiuodavo į namus. Likdavo tik apie 20-30 vaikų.

Bene sunkiausi buvo 1987-1989 metai, kai Alytaus internate apgyvendindavo našlaičius iš visos Lietuvos. „Iš kitų globos įstaigų mums vežė daugiausiai problemų keliančius vaikus“, - neslėpė direktorius. Mažieji sunkiai prisitaikydavo naujoje aplinkoje, be to savo neigiama patirtimi pasidalindavo su naujais draugais įnešdami disharmonijos į nusistovėjusią tvarką.

Atkūrus Nepriklausomybę, internate buvo likę tik 112 vaikų. „Nežinau, ar žmonės tada buvo geresni, ar kitos priežastys tai lėmė“, - svarstė direktorius. Po pora metų trukusio mažėjimo, nuo 1993-siais vaikų skaičius vėl pradėjo augti.

„Daug visko būta. Tai - atmintyje įstrigusi praeitis, kurios kartais geriau neliesti. Ji skaudi ir mums, darbuotojams, bet ypač jos dalyviams, vaikams, kurie dabar jau suaugę ir tikrai nenorėtų, kad kas nors naršytų po jų skaudžius išgyvenimus. Labai baisią praeitį tie vaikai turi. Juk ne veltui vaikų namų direktoriai prisiminimų nerašo, bent aš nežinau nė vieno“.

R. Žebuolis

Didžiausi Europoje

Šiuo metu Alytaus globos namuose gyvena 144 vaikai nuo ketverių iki aštuoniolikos metų. Visi jie suskirstyti į devynias šeimynas, kuriose gyvena po 14-16 įvairaus amžiaus auklėtinių. Į šeimynas vaikai suskirstomi pagal giminystės ryšį, nes dažniausiai globos namuose apgyvendinama po keletą tos pačios šeimos atžalų. „Esame didžiausi ne tik Lietuvoje, bet dydžiu ir Europoje mums nėra lygių“, - nelinksmai juokauja direktorius ir rimtai priduria, jog tai, kad Alytaus vaikų globos namai didžiausi šalyje, nereiškia, kad Alytaus mieste ir rajone gyvena daugiausiai neatsakingų tėvų.

Taip yra todėl, kad į šiuos globos namus suvežami vaikai beveik iš visos Pietų Lietuvos – Druskininkų, Lazdijų, išskyrus Varėnos rajoną. Kituose regionuose globos namai mažesni, bet jų daugiau. R. Žebuolį labiausiai liūdina tai, kad vis daugėja vaikų, kuriems teismo sprendimu čia skiriama nuolatinė gyvenamoji vieta. Tokių mažųjų nelaimėlių dabar net 93. Likusieji apgyvendinti laikinai rajonų savivaldybių administracijos direktorių įsakymais.

Nori, bet neima

R. Žebuolio nuomone, viena iš priežasčių, kad vis rečiau žmonės ryžtasi imti globoti ar įsivaikinti svetimą vaiką, padidėjęs atsakingumas. Kita ne mažiau svarbi priežastis – vaikų amžius. Beveik visi nori kuo jaunesnio amžiaus vaikų, o pastaraisiais metais į globos namus daugiausiai patenka paauglių, o iš karto pasinerti į su paauglyste susijusių problemų sūkurį ryžtasi tik vienas kitas. Anot R. Žebuolio, pagal specialias programas veikia būsimų globėjų ir įtėvių parengimo kursai, žmonės juos lanko, tačiau, kai ateina lemiamas momentas priimti į savą šeimą svetimą vaiką, norinčių atsiranda nedaug. „Taip yra todėl, kad besirengdami tėvystei ar globėjų pareigoms, žmonės bendrauja su psichologais, socialiniais darbuotojais ir labai daug sužino apie problemas, su kuriomis jie neišvengiamai susidurs auklėdami pasiimtą vaiką“, - neabejoja vaikų globos namų direktorius. Kursų lankytojai sužino, iš kokios aplinkos kilęs vaikas, kaip tai gali įtakoti jo ateitį, kiek reiks pastangų ir geranoriškumo įdėti norint užmegzti su juo artimą ryšį ir pelnyti pasitikėjimą, išmokyti gyventi kitaip, nei jis buvo įpratęs. Įvertinę savo galimybes žmonės ir apsisprendžia neužsikrauti sau papildomų problemų.

Šios priežastys iš dalies lėmė ir tai, kad pernai vos du vaikus iš Alytaus vaikų globos namų įsivaikino lietuviai. Užsieniečių pareiškusių norą auginti lietuviukus buvo 13, jie nesibaimino į savo šeimą priimti įvairių sveikatos ir elgesio sutrikimų turinčių vaikų.

„Globos namai niekada neatstos šeimos. Tai neįmanoma taip, kaip kad drambliai negali skraidyti. Būtų puiku, jei visi vaikai augtų šeimose, bet labai gerai, kad specialistai atveria žmonėms akis. Manau, jog geriau jau vaiko iš viso neimti, negu po kurio laiko jį grąžinti atgal. Stresą neišvengiamai patiria ir suaugusieji, nes jie dažnai spėja pamilti vaiką, nekalbant apie patį vaiką, ką jam tenka išgyventi patyrus išdavystę“, - įsitikinęs R. Žebuolis.

Labiausiai direktorius bijo sulaukti skambučių iš ligoninės ir policijos. R.Žebuolį skaudina žiaurūs kai kurių žmonių pajuokavimai, esą vaikų globos namai – kalėjimo atsarginių suolelis. „Taip tikrai nėra. Gyvenimas susiklosto įvairiai, tačiau labai retai pasitaiko, kad mūsų auklėtinis keliautų už grotų“, - sakė globos namų direktorius.

„Tapau tėvu ir motina“

Alytaus vaikų globos namų direktorius neabejoja, kad darbas su biologiniams tėvams nereikalingais vaikais turėjo įtakos ir jo kaip asmenybės pokyčiams. „Pradėjęs dirbti, buvau mokytojas ir auklėtojas, paskui, įgijęs daugiau patirties ir geriau pažinęs tuos nelaimingus vaikus, tapau tėvu ir motina“, - pasakojo R.Žebuolis. Anot jo, dirbdamas tokioje įstaigoje, neturi kito pasirinkimo, nes globos namai vaikams – paskutinė stotelė, kurioje jie dar gali įsigyti bilietą į kitokį nei jų tėvų gyvenimą. Direktorius neslepia, kad kartais būna gana sunku tai išaiškinti kai kuriems darbuotojams. „Jie vis dar jaučiasi mokytojais, kuriems atrodo, kad pakanka išdėstyti dalyką, o kažkas kitas ateis ir padirbės su vaiku, kad jam tas mokslas ateitų į galvą. Auklėtojai globos namuose gyvenantiems vaikams turi būti tokiais pačiais tėvais kaip savo tikriems vaikams. Atveda pas mane sudrausminti auklėtinį, bet ar jis savo vaiką vestų pas mokyklos direktorių kai šis neklauso? Darbuotojai turi sugebėti profesionaliai patys susidoroti su sunkumais, o ne kratytis tiesioginio darbo“, - teigė R. Žebuolis. Anot jo, pagąsdinimais, kad vaiką išveši į socializacijos centrą, problemos neišspręsi, Būtina dirbti su vaiku ir keisti jo požiūrį į daugelį dalykų, tik tada gali tikėtis, kad jis ims keistis į gera.

R.Žebuoliui sunku suprasti ir tuos darbuotojus, kurie atbėga skųstis dėl agresyvaus auklėtinių elgesio. Šiuo klausimu (pasitaiko ir išimčių) direktoriaus nuomonė itin griežta – darbuotojas privalo turėti pakankamai žinių, kad sugebėtų suvaldyti situaciją nespėjus jai pasiekti kulminacijos. „Juk auklėtiniai turi emocinių sutrikimų, daug jautriau ir dažnai neadekvačiai reaguoja į situaciją, greičiau susinervina. Tai turi numatyti suaugęs žmogus“, - kategoriškai teigė R. Žebuolis.

Išeitis - profesionali globa

Per ilgametę patirtį R. Žebuolis prisiminė tik vieną atvejį, kai teismas motinai grąžino atimtas motinystės teises ir kelias jos atžalas. Kiek geresnė situacija su laikinu tėvų teisių apribojimu – kasmet biologiniams tėvams grąžinama po 20-25 vaikus. Skaičius lyg ir nemažas, bet direktorius abejoja, kad gyenimo sąlygos tose šeimose labai ženkliai pasikeitė į gera. „Tai nereiškia, jog aš noriu, kad kuo daugiau vaikų gyventų atskirti nuo tėvų valdiškose įstaigose“, - teigė R. Žebuolis. Anot direktoriaus, idealu būtų, kad globos namai visai išnyktų, deja, kol kas tai utopija. Dabar situacija tokia sudėtinga, kad vargu ar įmanoma ką nors greitai ir efektyviai pakeisti. R. Žebuolio nuomone, išeitis – profesionali globa, panašiai kaip dabar yra Estijoje. Vaikai po 6-8 gyvena nedideliuose kaimeliuose, su jais dirba tik pedagoginį, socialinį išsilavinimą turintys specialistai. Kai šeimoje tampa nesaugu gyventi vaikui, jis laikinai apgyvendinamas tokiuose namuose. Situacijai pagerėjus – jis vėl grąžinamas į šeimą. Taip vaikui būtų suteikiama reikalinga ramybė, jis bet kuriuo metu galėtų kreiptis į žmogų, kuriuo pasitiki, gyventų jaukiuose namuose.

Džiugina maži džiaugsmai

Koks įvykis per prabėgusius darbo metus buvo skaudžiausias, R.Žebuolis atsisakė papasakoti. „Daug visko būta, tai atmintyje įstrigusi praeitis, kurios kartais geriau neliesti. Ji skaudi ir mums, darbuotojams, bet ypač jos dalyviams vaikams, kurie dabar jau suaugę ir tikrai nenorėtų, kad kas nors naršytų po jų skaudžius išgyvenimus. Labai baisią praeitį tie vaikai turi. Juk ne veltui vaikų namų direktoriai prisiminimų nerašo, bent aš nežinau nė vieno“, - tikino R.Žebuolis.

Anot direktoriaus, jis džiaugiasi kiekviena diena, kuri prabėga ramiai. „Jeigu iki dešimtos valandos vakaro nesulaukiu skambučio darbuotojų, esu ramus, kad visi vaikai savo lovose, kad jiems nieko bloga nenutiko“, - sakė R.Žebuolis. Labiausiai direktorius bijo sulaukti skambučių iš ligoninės ir policijos. R.Žebuolį skaudina žiaurūs kai kurių žmonių pajuokavimai, esą vaikų globos namai – kalėjimo atsarginių suolelis. „Taip tikrai nėra. Gyvenimas susiklosto įvairiai, tačiau labai retai pasitaiko, kad mūsų auklėtinis keliautų už grotų“, - teigė vaikų globos namų vadovas.

Malonių akimirkų šioje įstaigoje taip pat netrūksta, direktorius su visu kolektyvu džiaugiasi, kai aukėtiniai laimi futbolo varžybas, kai sėkmės sulaukia jų parodytas spektakliukas, išdidžiai, su virpuliu širdyje stebėjo, kai auklėtiniai trejus metus iš eilės Norvegijoje per Nobelio Taikos premijos laureto paskelbimo ceremoniją nešė Lietuvos vėliavą.

Nuotraukos iš asmeninio R.Žebuolio archyvo.