Žuvinto ežero nendrynuose jau užbaubė didysis baublys – vienas pačių svarbiausių pavasario skelbėjų. Ir ne vienas – ramų vakarą ar prieš tekant saulei, jei tik ramu, nevėjuota, ežero apžvalgos bokštelyje išgirsi bene šešetą skirtingose vietose pusantro kilometro atstumu, o kartais ir dar toliau dūsaujančių paslaptingų paukščių. Paprastai įsismaginantys tik kovo viduryje, dabar baubliai retkarčiais užbaubia ir visai įsidienojus.

Ir be baublių pavasario požymiai Žuvinte akivaizdūs. Gerokai virš tūkstančio želmeninių, baltakakčių žąsų kelintą vakarą susirenka nakvynėn į ežerą, dar daugiau jų matyti praskrendant virš ežero ar laukų. Čia baltai juodais sparnais plevėsuoja būreliai pempių, vandenyje nardo parskridę kuoduotosios, rudagalvės antys, cyplės, pulkeliai klykuolių, patelėms asistuoja didieji dančiasnapiai. Pakrantėse braido didieji baltieji garniai. Ryte iš nakvynės vietų Žuvinto ežero nendrynuose būriu pakyla jau nebe vienas šimtas varnėnų, o dieną kai tik daugiau saulės, užgieda praskrendantis vieversys.

Paukščiams rūpi ne tik migracija: gervės poromis trimituoja tradicinėse perimvietėse, gulbių nebylių patinai, užsiėmę įprastas lizdines teritorijas, dabar pasidarė nervingi ir vaiko kitas laisvas gulbes iš savo valdų. Pilkosios žąsys, kurios gausiau grįžo jau prieš kelias savaites, į laukus maitintis skrenda vis mažesniais pulkeliais ar tik poromis, nes ir joms rūpi daboti pasirinktas lizdų sukimo vietas, o ne būti visu pulku, kaip kad žiemą.

Gaila tik, kad pats ežeras – kaip nuseko praėjusią vasarą, taip beveik ir neatsigauna, apie jokį pavasario potvynį, taip svarbų lydekų nerštui, nėra ko nė svajoti. Netikusi žiema palengva nueina į užmarštį, ir tuoj niekam jos nebereikės. Likę kelios žiemos dienos gal jau nieko nebepakeis ir bus proga į rezervato stebėjimų istoriją įrašyti pirmą tokią žiemą, kai sniego danga neišsilaikė nė savaitės, o Žuvintas išvis neužšalo. Ledui susidaryti ypatingai nusekusiame ežere tereikėjo vos keleto laipsnių šalčio, bet ir tų šią žiemą nebuvo. Vos dešimtį dienų ežeras buvo beužšąląs, likę tik didžiulės properšos, glaudę paukščius. Tik tiek. Visa kita – lyg ruduo, lyg pavasaris, tik be ledo.  Niekur nesitraukė iš ežero nebylės ir giesmininkės gulbės, želmeninių žąsų pulkelis, didžiosios antys.

Dabar ir tiems sėkmingai žiemojusiems, ir naujai parskridusiems – jau visiškai kiti rūpesčiai.