Šiam sekmadieniui užteko įvykių ironiškam ir gal dygesniam negu kai kam Lietuvoje įprasta visuomenės reiškinių komentarui apie žmonių mąstymą arba požiūrį į vienokias ar kitokias problemas, siūlomus jų sprendimo būdus arba atvirkščiai, nesiūlymus tas problemas spręsti.

Tačiau sakoma, kad Velykos yra rimties ir susikaupimo metas. Kai kurie politikai Europoje tokiu metu nuolat gyvena, net atitinkamą terminą šiai laiko juostai išrado – politkorektiškumas. Nuolat rimtyje ir susikaupime: kad tik ko tiesaus ir atviro, gink Die, nepasakytų.

Kadangi mes toli nuo daugelio iš jų, bet esame pačioje Europos širdyje, sprendžiant iš anksčiau atliktų geografinių matavimų kažkur aplink Kėdainius, galime būti ne tokie korektiški.

 ­­­

Berods dabar naujųjų politrukų ujamas tautos dainius Justinas Marcinkevičius kartą yra pasakęs:“Mirusiųjų akys užmerkiamos labai švelniai. Taip pat švelniai jas reikėtų atmerkti ir gyviesiems“.

Pasakė dar tada, kai įvairios –aitės bėgiojo su trumpais sijonukais ir spaliuko ženkleliais ant krūtinės. Bet ne apie amžių ir sijonų ilgį bus kalba.

Pakalbėkime apie tai, kas mes dar esame, kuo ketiname būti ir ar dar suvokiame, kokiame laikmetyje gyvename? Anaiptol ne dėl to, kad artėja Šv. Velykos (nors užmuškit, niekada nesuprasiu tokios abrakadabros: lyg Velykos dar galėtų būti nešventos?).

 Ir net ne dėl to, kad Europoje nugriaudėjo dar keli teroristų sprogimai.

Ir vienas, ir kitas reiškinys galėtų būti tik paskata šiek tiek kitaip, negu įprasta pažvelgti į tam tikrus dalykus. Tačiau ar niekada nebandėte užduoti klausimo: kodėl mums reikia vienos ar kitos progos arba tam tikro sukrėtimo, kad susimąstytume? Apie savo gyvenimo trapumą ir laikinumą. Apie savo veiksmų arba neveiklumo pasekmes.

Kodėl būtina apsilankyti kapinėse, kad tik po to dieną ar dvi galvotum apie mirtį kaip neišvengiamą dalyką ir pastangas iki jos nugyventi šiek tiek geriau negu paprastai? Kodėl reikia ateiti per Velykas į bažnyčią, kad suprastum, jog tikėjimas yra tai, kas mus kol kas dar vienija. Maldos akimirką arba dar kelias po Mišių, išeinant pro bažnyčios duris ir šventorių. Būti kartu, nejausti priešiškumo, pavydo, pykčio.

Kodėl tas bendrumo jausmas taip greitai baigiasi?

Mes visada norėjom užaugti didesni už tą ąžuolą, kuris augo prie namų. Tik bėda, kad jis augo du ar tris šimtmečius, o mes retai ir iki šimto metų ištempiame. Kita karta, augusi daugiabučiuose, savo ąžuolo kieme net ir neturėjo.

Kai žmogus gali apkabinti savo medį, kai gali pereiti per savo girią, savo mišką, jis turi ir savo Tėvynę. Apie kokią Tėvynę galime kalbėti šiandien, kai ji prasideda ir kartu pasibaigia daugiaaukščio keliolikos butų namo teritorija, kai Tėvynės samprata neranda vietos darbe arba ji negimusi numiršta kitataučio anūko sąsiuvinyje? 

Priimdami teritoriją kaip savo neišvengiamos būties pagrindą, priimame ir tam tikrų aplinkybių visumą, kuri gali būt svarbi tik čia ir dabar, bet niekada nebus svarbi tautos ir valstybės istorijos matu. Taip nebetenkame Tėvynės, tautos ir patriotizmo sampratos. Nes galime pasirinkti namus ne Lietuvoje, gyvenimą – ne Tėvynėje. Galime atsisakyti tikėjimo, galvodami tapę protingesniais už turėjusius jį protėvius. Tai nebėra gerai. Nes tada nebeturime ko ginti.  

Kai tas neturėjimas persmelks kiekvieno dvasią, o viešai bus apspjaudyti jau visi valstybės ir visuomenės autoritetai, svetimiems ateis laikas lengvai užvaldyti mūsų teritoriją.

Kažkas yra pasakęs, jog visuomenei, kad ji atsikvošėtų, reikia sukrėtimų. Anaiptol. Kiekvienas sukrėtimas yra ne paskata mąstymui, bet prisitaikymo galimybių paieškos. Nesvarbu, ar tai būtų karas, ar teroro aktai Europos sostinėse.

Gal nereikia apie tai Velykų rytą? Kristaus prisikėlimas. Pavasario šventė, kai atbunda gamta. Kam gadinti gražius dalykus?

Bet kada gi, jeigu ne tokią dieną kalbėti apie žmogaus dvasios atbudimą, jo egzistencijos dalykus, kai prie vieno šeimos stalo susėda kelios giminės kartos. Kai skanaujama pašventintu velykaičiu. Kai tas stalas kol kas dar jungia žmones stipriau negu įvairios dirbtinės sąjungos.

Laimingų ir linksmų Velykų.