Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

„Vaistų“ gamtoje ieškanti alytiškė neseniai atrado dilgėlių sūrį

Raimonda Bernatavičienė  •    •  12:01, 2021-06-06
Virginija Mažeikė.
AlytusPlius.lt nuotr.

Nevartoja alkoholio, atsisakė mėsos, po devynerių metų gyvenimo užsienyje sugrįžo į Alytų ir čia ėmėsi daryti tai, apie ką jau seniai svajojo – rinkti vaistažoles bei skirti daugiau dėmesio savo sveikatai. Taip dabar gyvena alytiškė Virginija Mažeikė.

 

Moteris sako, kad gamtoje galima rasti tikrų lobių sveikatai, tik mes kartais tai pamirštame ar tiesiog einame pačiu lengviausiu keliu. Tuo tarpu Virginija vaistinėse nesilanko jau seniai. „Mano vaistinė – laukai, miškai, pievos“, - šypsojosi ji. 

 

Jaukiai įsitaisius pasikalbėti prie lauko staliuko Alytuje, moteris deda ant jo dilgėlių sūrį, atidaro stiklainį medaus – taip pat su dilgėlėmis, vaišina užtepėle su kiaulpienėmis, pienių žiedais, kiškio kopūstais, į puodelį įpila žolelių arbatos ir palinki: „Kad būtume sveikos ir gražios!“

 

Dilgėlių sūris daug kam – egzotika

 

V. Mažeikės gaminamas dilgėlių sūris daug kam – savotiška egzotika. Tik retas kuris atspėja, kas į jį sudėta ir koks gaminimo procesas. Moteris ir pati šį gaminį atrado ne taip seniai. Vis bandė, eksperimentavo, kol pavyko taip, kaip norėjosi.

 

„Niekur nebuvo parodyta, kaip gaminti. Užrašytas tik receptas, kuris iš pažiūros atrodė gan paprastas, bet neatradęs tam tikrų gudrybių – sūrio tinkamai nepagaminsi. O tas gudrybes reikia atrasti pačiam“, – kalbėjo 54 metų alytiškė.

 

Mažam dilgėlių sūriui pagaminti reikalinga 400 gramų dilgėlių, tad reikia įdėti pastangų ir jas renkant. Tačiau būtent žolelių rinkimas ir yra moters „arkliukas“. Atsikelia ir eina pėsčiomis į miškus, ar važiuoja į rajono teritoriją, kur vėl nukeliauja didelį atstumą, ieškodama lobių iš gamtos.

 

 

Gamta, gimtosios pievos, miškai moteriai – tikra atgaiva sielai. Pernai ji po daugelio Anglijoje praleistų metų priėmė sprendimą grįžti namo.

 

Po devynerių metų grįžo į Alytų

 

„Ten išgyvenome devynerius metus. Vyras jau seniai įkalbinėjo grįžti, bet aš vis dar atidėliodavau, kol galiausiai tam pasiryžau. Bet su viena sąlyga  – kad grįžtu ir pradedu užsiimti tuo, kas man patinka. Jau nesinorėjo dirbti kitiems, nusprendžiau dirbti sau“, - pasakojo V. Mažeikė.

 

Moteris teigė, kad po ilgų Londone praleistų metų jai reikėjo laiko vėl iš naujo priprasti prie gimtojo miesto ramumos. O ir žmonės čia santūresni, labiau užsisklendę, būna – kad ir pažįstamas pažįstamo apsimeta, jog nemato.

 

„Nesakau, kad tokie visi – tikrai ne. Tačiau Anglijoje, regis, nusišypsoma net svetimam žmogui, pasilabinama, nebijoma apkabinti. Londone tiek skirtingų kultūrų žmonių, ir rodos, visi sutelpa, mažiau to skirstymo, stebėjimosi. Norėtųsi daugiau pozityvo ir pas mus“, - kalbėjo moteris.

 

Dar gyvendama svetur, ji pamažu ėmė domėtis vaistažolėmis, rinkti apie jas medžiagą, semtis žinių, užsirašinėti jų teikiamą naudą organizmui. Alytiškė tvirtino, kad ji yra atsirinkusi tam tikras pagrindines žoleles, augalus, kuriuos naudoja, tad juos ir renka. Ir kitiems žmonėms rekomenduoja, pataria tik tai, ką yra išbandžiusi ir naudoja pati.

 

Daugiausia moteris naudoja šeivamedžio žiedus, dilgėles, rauktalapes rugštynes, kiaulpienes, pelyną, varnalėšas, lubinų, notrelės žiedus, gyslotį. Žoleles ji maišo ir tarpusavyje, kad ir dilgėles – su kiaulpienėmis ar pienių žiedais.

 

Vietoj apsilankymo pas gydytojus – ėjimas į mišką

 

Moters tėviškė – Alytaus rajone, tad vietų, kur prisirinkti vaistažolių – su kaupu. Kartais jai talkina ir vyras. Abu užsideda kuprines ant pečių ir traukia į gamtą.

 

„Aš pasirinkau ne sėdėti poliklinikose prie kabinetų ar nuolat vaikščioti pas gydytojus, o vietoj to – eiti į mišką ir rinktis natūralius „vaistus“ iš gamtos. Vis eksperimentuoju, iš savo surinktų žolelių gaminu maistą, atrandu naujų receptų. Dilgėlių pyragus kepu, dabar ir sūrius atradau. Kas rytą ir vakarą geriame pelynų arbatą, lepinamės varnalėšų ir kiaulpienių šaknų kava, apynių spurgomis“, - vardino alytiškė.

 

Moteris jau šeštus metus visiškai nevartoja alkoholio, neseniai atsisakė ir mėsos – sako, kad organizmas jos natūraliai pradėjo nepriimti. 

 

„Norisi gyventi sveikai. Pabandžiau, man tai tinka ir patinka. Dzūkija – labai savo gamta turtingas kraštas, kiek mes iš jos galime sau pasiimti! Jeigu žmonės žinotų, kokia naudinga kad ir toji paprasta dilgėlė, tai patvoriuose jos neliktų. Žinoma, vienas kartas stebuklo nepadarys. Reikėtų taip sveikatintis periodiškai“, - pasakojo V. Mažeikė.

 

Neseniai moteris apie savo pagamintus dilgėlių sūrius buvo paskelbusi socialianiame tinkle, tačiau po to skelbimus išėmė. Pasak Virginijos, nors daugelis žmonių yra geranoriški, palaikantys, tačiau „pilama“ ir nemažai negatyvo.

 

„O aš negaliu jo sugerti. Sūrius gaminu su daina, gera nuotaika. Jis pagamintas iš to, ką duoda gamta, su pačia geriausia energija, tad jokių mano blogų emocijų gamybos procese būti negali“, - sakė alytiškė.

 

 

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto “Esu europietis” dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ “Pilietinio atsparumo iniciatyva”. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.