„Aš tikrai nematau geresnio miesto už Alytų“, - taip drąsiai ir su šypsena teigia alytiškė Laura Riabinina. Nors moteris turėjo visas galimybes įsidarbinti didmiestyje, tačiau nebuvo nė minties gyventi kitur. Ji įsitikinusi, kad Alytus pastaruoju metu labai paaugo, o ir žmonės čia tapo geresni.

Dar studijų laikais L. Riabinina žinojo, kad baigusi mokslus sugrįš į gimtąjį miestą. Ir net nesulaukusi studijų pabaigos, ji jau ieškojo, kur atlikti praktiką Alytuje.

Darbo ieškojo tik Alytuje

Lietuvos sveikatos mokslų universitete farmaciją studijavusi alytiškė metė sau iššūkį – praktiką atlikti pačioje didžiausioje Alytaus vaistinėje, kur galėtų pasisemti daugiausia patirties. Taip ji atsidūrė Santaikos gatvėje esančiame prekybos centre veikiančioje vaistinėje, o po to ten ir įsidarbino.

„Turėjau visas galimybes dirbti Kaune, gyventi didmiestyje. Bet supratau, kad laikas bėga labai greitai. Aš nenorėjau jo eikvoti automobilių spūstyse, ilgoms kelionėms į darbą ir atgal. Jaučiausi komfortiškai savo gimtajame mieste, mačiau čia savo vaikų ateitį ir jau nuo pat pradžių norėjau įsitvirtinti savame mieste“, - pasakojo vaistininkė L. Riabinina.

Šiuo metu ji dirba Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje įsikūrusioje visą parą budinčioje vaistinėje. Pasak alytiškės, ši vieta atitinka jos lūkesčius ir sampratą apie vaistininko darbą.

„Visada norėjau dirbti gydymo įstaigoje esančioje vaistinėje. Mano manymu, jeigu vaistininkas nori būti kaip grandis tarp gydytojo ir paciento, jis turi dirbti būtent gydymo įstaigoje, ne prekybos centre. Vaistininkas turi konsultuoti, patarti, o ne tik paduoti, parduoti, suskaičiuoti.  Tai reikštų, kad jis pardavėjas. Laimė, kad aš esu arčiau žmogaus, gydytojų, kad galiu būti ne vien pardavėja, bet suteikti farmacijos paslaugą, būti tikra vaistininke“, - kalbėjo L. Riabinina.

Budinčioje vaistinėje ji dirba jau beveik metus. Čia tenka dirbti ir naktimis, kai vaistinėje ji būna visai viena. Prie ligoninės durų įrengta telefonspynė, tad pirmiausia Laura išklauso, kuo žmogus skundžiasi, kokiu tikslu atėjo, ir tik tada įleidžia į vidų, prie vaistinės langelio. Per vienerius darbo metus pasitaikė tik vienas atvejis, kada įtarimų sukėlęs asmuo nebuvo įleistas, jis pradėjo spardyti ligoninės duris, teko kviesti policiją.

Į vaistinę žmonės ateina ne tik nusipirkti vaistų

„O šiaip viskas ramu. Žmones naktį atgina tokios pačios problemos kaip dieną. Vienus – staigūs negalavimai, kiti su receptais vaistų ateina nusipirkti išėję iš ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus. Pasitaiko įvairių atvejų. Yra žmonių, kurie kaskart į vaistinę ateina tik naktį, o ir reikia jiems visai ne vaistų“,- pasakojo alytiškė.

Tokie žmonės ateina tiesiog ieškodami, kur išsikalbėti. Apsilankę jie papasakoja apie savo gyvenimą, skaudulius, nerimą, ir kartais po to jau ir vaistų nebereikia. Išklausyti jie jaučiasi nusiraminę ir dėkingi.

„Dirbdama supratau, kiek daug žmonėms reiškia paprastas, nuoširdus pokalbis. Pasikalbame ir kartais pati jiems sakau, nereikia jums jokių vaistų, keliaukite namo. Ir tikrai smagu, kai žmogus išeina su šypsena, matosi, kad jam tarsi palengvėjo. Visais atvejais, būtent žmonių šypsena, tas palengvėjimas jų veide man sukelia pačias geriausias emocijas. Jų šypsenos – priedas prie mano atlyginimo“, - sakė L. Riabinina.

Į vaistinę naktį atėję žmonės turi daugiau laiko pasikalbėti, būti išklausyti. Neretai Laura skambučių sulaukia ir telefonu. Net ir išėję iš gydytojo kabineto, pacientai dar turi klausimų, domisi išrašytais vaistais. Skaudžiausia alytiškės teigimu yra tai, kad ne visada žmonėms gali padėti taip, kaip nori – riboja įstatymai. Pavyzdžiui, vaistininkas turi duoti pigiausią kompensuojamąjį vaistą.

Pasak L. Riabininos, reikia laviruoti tarp žmogiškumo ir įstatymo raidės. Stengiesi duoti pacientui tai, kas jam geriausia, tačiau labai norisi dirbti be varžymų ir pilnai atlikti tikrojo vaistininko darbą, duodant žmogui tai, ką tu pats manai esant geriausio, tinkamiausio.

„Kartis žmonės sako: duokite tai, ką siūlytumėte ir savo artimam žmogui. Ir tada širdyje pasidaro taip negera, kai žinai, kad esi saistomas tam tikrų įstatymų“, - teigė vaistininkė.

Vaistininkės patarimų klausdavo ir per gaisrą

Patarimo alytiškiai L. Riabininos klausdavo ir tuomet, kai Pramonės gatvėje, „Ekologistikos“ patalpose, kilo gaisras. Žinodami, kad ji puikiai išmano įvairius cheminius elementus, jie teiraudavosi apie jų poveikį žmogaus sveikatai.

„Kai perskaičiau, kas dega, man buvo lengvas šokas. Užsandarinau visus langus ir, laimei, tuo metu turėjau galimybę su vaikais išvykti į Druskininkus. Išvykti patardavau ir kitiems. Turbūt niekas nenori apie tai garsiai kalbėti, bet kas turi chemijos, biomedicinos žinių, puikiai supranta, kas įvyko“, - kalbėjo alytiškė.

Jos nuomone, netgi ir tokios nelaimės, greičiausiai, nevyksta be priežasties. Taip ir gaisras parodė valdžios sopulius, o kartu ir tai, kiek gali patys alytiškiai, ką reiškia jų susitelkimas.

„Man regis, po tos nelaimės mes lyg vienas kitam tapome geresni, labiau atjaučiantys. Perkainojome savo vertybių skalę, o ir mūsų Alytus per tą laiką užaugo, tapo stipresnis. Apie jį dabar puikiai žino visi. Ir ne tik dėl to, kad čia kilo toks gaisras, dėl to – kad mes visi kartu galime tiek daug, galime už save pakovoti, įveikti net ir tokius sunkius išbandymus“, - svarstė alytiškė.

Didžiausia atsvara – vaikai

Moteris atvira – jos pačios gyvenime įveikti visas kliūtis padeda žinojimas, kad šalia yra vaikai. Jie ir įkvepia, ir skatina eiti pirmyn. Ant moters rankos yra tatuiruotė, atspindinti tikėjimą, meilę ir viltį. Čia ištatuiruoti ir abiejų vaikų vardai.

Pasak L. Riabininos, kiekvienam svarbu turėti į ką remtis sunkiomis akimirkomis. Kaskart pažiūrėjusi į tatuiruotę ji žino, dėl ko turi gyventi ir stengtis. Būtent šeima jos gyvenime – pirmoje vietoje.

Ir nors Laura dar nuo vaikystės svajojo būti medike, gydytoja, tačiau jos planus kiek pakoregavo pamatinės gyvenimo vertybės. Suprasdama, kad norint būti gydytoja, tektų mokslams paskirti daug laiko, ji pasirinko alternatyvą – farmaciją.

„Žinojau, kad noriu šeimos, vaikų. Ne kažkada vėlai, o anksčiau. Žinojau, kad jiems norėsiu skirti užtektinai laiko. Viskas susiklostė labai gerai. Pasirinkau farmaciją ir džiaugiuosi. Taip, esu vaistininkė, bet pirmaeilės mano pareigos – mama“, - pasakojo dviejų vaikų mama L. Riabinina, pati šeimoje buvusi vienturtė.

Tapus vaistininke išsipildė ir vaikystės svajonė – dėvėti baltą chalatą. Lauros mama – bendrosios praktikos slaugytoja, tad moteris ją matydavo vilkinčią chalatą, o vaikystėje žaisdavo su įvairiais buteliukais, švirkštais.

„Dabar jaučiu visišką pilnatvę. Mėgstamas darbas, mylima šeima, mano miestas, kuris toks stiprus. Gruodį man bus 30 metų. Prieš Naujus metus vis sau ką nors žadėdavau, o dabar nežadėsiu nieko.

Mano vienintelis noras – išlaikyti tai, ką turiu, ir tapti geresne kitiems. Kartais atrodo, kad mes vis kažko siekiame, norime dar ir dar. O juk jei bent išlaikytume tai, ką turime dabar, būtume labai turtingi savo vidumi“, - įsitikinusi alytiškė.