„Mano darbo praktikoje yra pasitaikę tokių patyčių atvejų, kai nebegalėjau susitvarkyti savo jėgomis. Teko kreiptis ir į tėvus. Vaikai tyčiodavosi visokiais žodžiais“, - prisiminė Dzūkijos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Jurgita Pocevičienė.

Ji pasidžiaugė, kad moksleiviai, kurie tyčiodavosi, šiandien yra jau aštuntokai ir prisimindami savo poelgius tik nusišypso. „Jie supranta, kad elgėsi negerai“, - sakė J. Pocevičienė.

Patyčių temą ji gvildena ir su dabartiniais savo auklėtiniais pirmokais.  Nors tarp pradinukų patyčios pasireiškia rečiausiai, tačiau per klasės valandėles, keletą kartų per savaitę yra kalbama apie draugystę, toleranciją bei pagarbą. 

Šypsotis, nesimušti, nesipravardžiuoti, dalintis – taip apie gyvenimą be patyčių kalba Dzūkijos pagrindinės mokyklos pirmokai, mokytojos J. Pocevičienės auklėtiniai. Jie, kaip ir visa mokykla, šiomis dienomis ypatingai daug dėmesio skiria patyčių temai: Dzūkijos pagrindinėje mokykloje vyksta  „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“.

 Pasak J. Pocevičienės, kuri pradinių  klasių mokytoja dirba jau 17 metų, patyčios yra labai jautri ir opi problema mokyklose ir apie tai reikia kalbėti.

„Prasivardžiuoja su bendraklasiais, pravardžiuoja tėvus, nepagarbiai elgiasi su mokytojais, kelia balsą“, - taip apie savo patirtį kalbėjo mokytoja.

J. Pocevičienė prisipažino, konfliktinių situacijų metu besijaučianti labai blogai. „Aš visada labai išgyvenu, itin stipriai reaguoju ir jaudinuosi dėl savo mokinių“, - teigė mokytoja.