Pranešk naujieną!
Tel. 8 670 94 094. El. paštas info@alytusplius.lt


Vakar mus skaitė 13 925

V. Masalskis: „Mūsų miestelis“ – priminimas apie būtį šiame pasaulyje

Julija Banienė  •    •  7:51, 2019-10-25
V. Masalskis savo vaidmeniu dalinsis ir su alytiškiais.
Klaipėdos jaunimo teatro nuotr.

2019 m. spalio 29 d., antradienį, 18 val. Alytaus miesto teatre bus rodomas bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projektas, spektaklis „Mūsų miestelis“. Jis visuotinio lėkimo ir susvetimėjimo kontekste atsigręžia į paprastų žmonių likimus bei ieško jų prasmės. Pristatome pokalbį su pagrindinį „Režisieriaus“ vaidmenį spektaklyje „Mūsų miestelis“ atliksiančiu aktoriumi Valentinu Masalskiu.

 

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti?

 

Reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Th. Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Stebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjam ir bėgam per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.

 

Ką Jums, kaip aktoriui, ji reiškia?

 

Man ši pjesė yra neįtikėtino grožio. Aš ją labai myliu ir gerbiu. Ji man visada iššaukia ašaras. Ne dėl to, jog pjesė liūdna, o dėl jos grožio ir harmonijos. Ši pjesė kaip muzika, kurios besiklausydamas dažnai pravirkstu dėl harmonijos, kurios nėra mūsų gyvenime. Gyvenime dažniausiai mes „gauname per galvą“. Jis yra brutalus, greitas, keistas. O muzika yra tai, ko gyvenime nėra. Kai menas pasiekia tai, ko gyvenime nėra, mes verkiam. Ne iš liūdesio, bet tiesiog dėl grožio ir paprastumo. Todėl ši pjesė man ir yra kaip muzika. Aš girdžiu joje pagautą būties egzistencijos muziką. Ne natomis, o žodžiais ir veiksmais.

 

Pjesė jau pirmame veiksme pasako mums, kad joje bus kalbama apie rimtus dalykus, tačiau jie nėra skaudūs. Juk mirtis tokia ir turėtų būti. Ji nėra netektis. Ji yra išlydėjimas į kelionę.

 

Šiandien mes praradome mirties pojūtį. Praradome patį svarbiausią dalyką – laidotuves. Mes nebegedime tris dienas kaip seniau. Mes nebeišlydime mirusiojo anapilin, nebepabūname su juo tomis paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis. Tiesiog padarom labai greitas procedūras ir išnykstam. Juk laidotuvės mirusiajam nebereikalingos. Jos reikalingos mums, gyviesiems. Ir reikalingos tam, kad prisimintumėm, jog mes taip pat išeisime. Turi įvykti atsisveikinimo akimirka, nuo kurios prasideda branginimas, to ką neišvengiamai prarasi. Būdamas vaiku, aš stebėdavau suaugusiuosius: kaip jie sėdi, ką kalba prie mirusiojo. Man labai nepatikdavo kvapas ir netgi maistas. Aš niekada nevalgydavau gedulingų pietų, nes man tai atrodydavo neteisinga. Tik vėliau supratau, kad galima valgyti, nes tai irgi yra viena iš mūsų buvimo apraiškų. Bet iki tol aš būdavau su mirtimi, su ta netektimi ne tik kaip su savo artimo, motinos arba tėvo, bet ir savo paties. Mes taip pat prarasim savąjį „aš“. Aš nežinau, kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

 

Kaip manote, ar neateis toks laikas, kai šis bėgimo, susvetimėjimo ir mėginimo gyventi pagal planą burbulas vieną dieną sprogs? Ar nebūsime priversti sugrįžti į gyvenimo paprastumą, lengvumą?

 

Į ką mes evoliucionuojam, kur mes keliaujam ir kas yra iš mūsų numatyta padaryti (arba ką mes patys iš savęs darom), aš nežinau. Aš tik žinau, kad mes gyvenam kitaip, nei gyvenom prieš tai. Yra likę labai daug panašumo: tos pačios emocijos, be kurių žmogus negali išgyventi šioje žemėje, niekur nedingo meilė, ištikimybė, tarnystė, rūpestis kitu. Bet mes ateiname į kažkokias kitas fazes. Galbūt tikrai žmonija turės sustoti ir sustabdyti save nuo to bėgimo.

 

Pirmą kartą šią pjesę pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Ji buvo rodoma net 19 metų.

 

Man atrodo, jog tada spektaklį išlaikė pati pjesė. Nuo tada žmonės pamilo ir Th. Wilderį. Pasiūliau statyti šią pjesę režisieriui Dariui Rabašauskui tam, kad ji įgautų naują kvėpavimą mūsų erdvėje.

 

Kaip manote, ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis? Juk pirmasis „Mūsų miestelis“ atsirado sovietmečiu?

 

Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginus su būties egzistencijos prasme. Tuo šita pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šitoje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toj palaukėj, kad nebūtų gėda numirti.

 

Šioje pjesėje vaidinsite pagrindinį – režisieriaus vaidmenį.

 

Su šiuo vaidmeniu buvo įdomi istorija. „Režisierių“ turėjau vaidinti jau tada, kai pjesė buvo pirmą kartą statoma. Bet aš atsisakiau, nes buvau per jaunas šiam vaidmeniui. Negalėjau išeiti prieš žmones ir mokyti juos, kas yra gyvenimas. Juk šio personažo misija – būti vedliu, kuris be jokio spaudimo pasakoja ir atveda visą žiūrovų salę į mirties ir laidotuvių tašką. O dabar aš jau galiu ją vaidinti, nes jau truputėlį mačiau gyvenimo, truputėlį žinau, kas yra druska, kas yra duona, kas yra pipirai. Truputį žinau, kas yra kraujas, kas yra ašara. Dabar jau galiu šiek tiek atsitraukti. Norint kalbėti apie gyvenimą, reikia jame nebūti. Kai žmogus pradeda subręsti, jis pradeda matyti šią dieną ir jos svarbą visai kitaip. Tada žmogus pradeda suprasti kiek daug toje dienoje jis nematė, koks neįžvalgus buvo.

 

Kai buvau vaikas, mano Dievas buvo laikrodis. Bobutė mane atsivesdavo į bažnyčią, tai aš žiūrėdavau į laikrodį ten pakabintą ir melsdavausi, kad tik greičiau tos mišios pasibaigtų, nes noriu bėgti žaisti. Šitą Dievą aš taip mylėjau, kad galėjau ir poterius jam sukalbėti. Paskui Dievas kito. Šiandien jis įvairus, tai ir paslaptis, ir kvantinė chemija, ir dalelė, ir nežinojimas, ir pats gyvenimas, ir drugelio efektas, ir chaosas, ir žvaigždynas, galaktika. Jis yra visur. Ir tame pačiame laikrodyje.

 

Griežtai draudžiama alytusplius.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti alytusplius.lt kaip šaltinį.
Komentarų nėra

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai