Vėl atrieda, atidunda Seimo rinkimai. Atėjo laikas, kai eiliniai žmonės tą dieną net ne formaliai tampa aukščiausia valdžia valstybėje. Rinkimų diena – tai momentas, kai žmonės į postus susodina prezidentus, premjerus, ministrus, įstatymų leidėjus, merus, žinybų vadovus. Vieniems rinkimų diena yra skaidraus aiškumo diena, kitiems – sunkus galvosūkis: už ką pasisakyti? Bet ar vertėtų į savo širdį tokias abejones įsileisti dzūkams, kurių tėvai ir seneliai, labiau negu kiti lietuviai, ne tik praeitame šimtmetyje raižė tamsybes žaibais? Tūkstančiai dzūkų padėjo savo jaunas galvas ne už lašinius, o už idėją, už žmogaus garbę ir orumą, už norą būti laisviems. Dzūkijoje, labiau negu kitur Lietuvoje, prasmingai skamba Antano Miškinio žodžiai „vieni laisvi sugrįžo, kitiems rankas pašovė, tretiems ant lygaus lauko mediniai kryžiai stovi“.  

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais carinės armijos karininkai apie kareivių dzūkų drąsą fronte sukūrė posakį „įpratę gaudyti skraidančias granatas“. Gaudyti ir... mesti jas atgal. Atrodo, kad nė vienas Lietuvos regionas per okupacijas nėra tiek nukraujavęs, kiek nukraujavo Dzūkija, todėl šiandien ir dzūkų yra visokių – labai drąsių, mažiau drąsių, labai galvojančių, ir mažiau galvojančių. Dabar, kai didelis karas liepsnoja šalia Lietuvos, tapo labai aktualu, kad svarbiuose valstybės postuose būtų žmonės, panašūs į ukrainiečius. Dzūkijoje – tai partizanų palikuonys. Jie į valdžią turi būti renkami ne tik todėl, kad būti valdžioje turi kraujo teisę, bet, pirmiausia, todėl, kad, turėdami A. Ramanausko-Vanago, L. Baliukevičiaus-Dzūko. V. Voverio-Žaibo, J. Jakavonio-Tigro geną, nepasielgs taip, kaip 1940 metais pasielgė Lietuvos generolai ir valdžios žmonės. Labiausiai tikėtina, kad žmonės, turintys tėvų-partizanų geną, pajėgs reikalui esant kelti tautą į kovą, o ne pasirašinėti gėdingas taikos sutartis su okupantais. Tik tokie žmonės gali neleisti visai visuomenei užsikrėsti kapituliantiškomis nuotaikomis, kokiomis šiandien yra užsikrėtę dauguma vokiečių, įtikėję socialdemokratų peršamomis idėjomis „patogumai geriau už idėją“. Prisiminkime, kaip Rusijai pradėjus totalinį Ukrainos puolimą, šiandieniniai vokiečiai, žavėdamiesi ukrainiečių narsa, kalbėjo, kad jie, vokiečiai, taip negalėtų. Jeigu rusai mus užpultų, kalbėjo jie, sakytume: imkite viską, ką tik norite, tik nieko mums nedarykite. Netiesa, kad Lietuvos žmonės yra gąsdinami karu. Sakoma kitaip: karas Lietuvoje bus tik tada, jei būsime silpni ir nepasiruošę. O jei būsime karui pasiruošę, jo nebus. Nebus, jei priešintis bus paruošta visuomenė, jei valdžioje bus žmonės, turintys valią priešintis. Visi žino, kad 1940 metais, karui jau liepsnojant prie Lietuvos sienų, valdžios žmonės ir inteligentija visuomenę ramino: Lietuva yra paskelbusi neutralitetą, ir karo Lietuvoje nebus. Šiandien, deja, panašiomis pasakomis lietuvių tauta vėl užliūliuojama. Tokios nuotaikos, kaip žinome, Lietuvai kainavo milijono savo piliečių netektį: šimtus tūkstančių žuvusių tremtyje ir lageriuose, dešimtis tūkstančių emigravusių ir dingusių be žinios, dešimtis tūkstančių žuvusių kovoje. Tūkstančius okupantai pasiuntė į frontą, ir ten jie, kaip sako P. Širvys, „krito už caro ir vėliavas kitų“. Vakarų šalių premjerai, gynybos ministrai, kariuomenių vadai apie būsimo Rusijos karo su demokratiniu pasauliu grėsmę kalba daug garsiau negu Lietuvos politikai, net nurodydami konkrečias datas – vieni 2027, kiti 2029 metus.

Rusų baltagvardiečių generolas A. Denikinas, jau gyvendamas emigracijoje, 1926 metais rašė, kad nesvarbu, kokia ateityje bus Rusija – raudona, balta ar žalia, bet ji niekada, niekada nesitaikstys su Baltijos valstybių egzistavimu, nes tai esančios istorinės rusų žemės. O sovietų ambasadorius I. Maiskis 1940 metais Londone, atsakydamas į Vakarų politikų priekaištus, kam SSRS sunaikino Baltijos valstybes, atsakė panaudodamas alegoriją, kad, girdi, kai rusų mužikas buvo susirgęs ir nepajėgė apsiginti, kaimynai išnešiojo jo turtą. Bet kai mužikas pasveiko, jis atėjo to turto atsiimti ir kaimynams už vagystę dar per sprandą davė. Tai, kad ir dabartinė Rusija galvoja taip pat, kaip tas rusų mužikas, rodo tai, kad nė vienas Rusijos prezidentas, įskaitant B. Jelciną, nesutiko apsilankyti nė vienoje atkurtoje Baltijos valstybėje – šias valstybes jie laiko neteisėtomis, laikinai egzistuojančiomis. Apsilankysi su oficialiu vizitu – vadinasi, tavo valstybė buvo jas pripažinusi.

Taigi, kas, jeigu ne dzūkai savo istorine atmintimi turi sutelkti, vesti visą Lietuvą. Bet kad jie tą galėtų padaryti, pirmiausia savo istorinę misiją jie dar kartą turi atlikti per rinkimus. Gal būt, šiandien A. Ramanauskas-Vanagas, L. Baliukevičius-Dzūkas, J. Jakavonis-Tigras, tūkstančiai kitų dzūkų partizanų, kritusių su ginklu rankoje, iš aukštybių žvelgia į savo kraštiečius ir klausia: „Su kuo jūs ir prieš ką jūs? Prisimenate savo tėvų ir senelių auką, ją gerbiate ar svyruojate, dvejojate? O gal priešiškoje atmosferoje nedrįstate net žodžiais mūsų idealų ginti, savo balsą atiduoti? 

Bet juk išdrįsti už tai pastovėti – ne Merkinės puolimas žvarbią 1945 metų gruodžio naktį“. 

Tad, kito pasirinkimo negali būti: vienmandatėje apygardoje būtinai balsuojame už partizano „Tigro“ dukrą – Angelę Jakavonytę, o daugiamandatėje apygardoje už jos partiją – Tėvynės sąjungą (TS-LKD), šiame sąraše reitinguodami, t.y. į vieną iš langelių įrašydami 24 numerį - Angelę Jakavonytę! Nes tai tikrai teisingas pasirinkimas.

Dr. Petras Kalnius 

Politinė reklama bus apmokėta iš Tėvynės sąjungos Lietuvos Krikščionių demokratų kandidatės Dzūkijos vienmandatėje apygardoje Angelės Jakavonytės PK sąskaitos.

Užs. Nr. 08​