„Man atrodo, kad ir dėl Kovo 11-osios kai kam yra nepatogu, labiau siūloma Vasario 16-ąją ar Liepos 6-ąją švęsti linksmai. Bet be valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais ir jų niekas švęsti negalėtų. Žinoma, gaila, kad dalį tos nepriklausomybės turėjome ant Europos Sąjungos aukuro padėti“, - sako alytiškis Vytautas Kolesnikovas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras.  

 

Tapytojas, kultūros paveldo specialistas, Alytaus miesto ir rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas 1990-1992 metais, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras – šie žodžiai galėtų būti užrašomi ant jo vizitinės kortelės. Tačiau šiais socialinių tinklų laikais Vytautui ją atstoja nedideli kišeniniai kalendoriukai su jo tapytų paveikslų vaizdais.

 

 

Juose – daug šviesių spalvų. Gal labiau ne apie jas, bet apie mūsų šiandienos gyvenimo spalvas per tris atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius – ir mūsų pokalbis. 

 

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis turbūt labai netyčia pas mus išėjo toks... su virusu. Gerai ar nelabai, kad taip? Lyg ir atrodytų, kad aplinkybės taip susidėjo, kad kai kuriems valdžios žmonėms mažiau veidmainiauti reikėtų... .

 

Man tai gerai, kadangi šiek tiek sergu, tai negaliu jokiuose renginiuose dalyvauti. Prezidentas į pusryčius kvietė, bet iš karto pranešiau, kad nedalyvausiu.

 

O jeigu rimtai, tai negerai, kad tas virusas. Trisdešimt metų atkurtos Lietuvos Respublikai yra rimta data, reikia ir džiaugtis, ir švęsti.

 

Vasario 16-osios respublika gyvavo dvidešimt dvejus metus, Sniečkaus „respublika“ buvo pusšimtį metų. Nepriklausomybės atkūrimo data šiemet tikrai svarbi, tik gal kartais mes tokių datų svarbumo dar nesuvokiame?

 

Trisdešimt metų žmogui yra brandi jaunystė. Energijos, minčių ir sveikatos daug, jau ir šiokios tokios gyvenimo patirties yra, atrodo - kalnus galėtum nuversti. Kaip ir geriausi metai. O ar dabar yra patys geriausi valstybės metai?

 

Jeigu pagal Mozę, tai dar dvylika metų turėtume pavaikščioti. Kad į valdžią žmonės neišrinktų tų, kurie nieko apie valstybės reikalus neišmano ir žinoti nenori. Per kiekvienus rinkimus ar į Seimą, ar į savivaldybes labai daug naujų žmonių ateina. Mokosi ketverius metus, būna, kad vieni kai ko ir išmoksta, tada ateina vėl nauji rinkimai, vėl nauji žmonės, taip ir malamės toje pačioje košėje.

 

Bet juk ir Aukščiausioje Taryboje 1990 metais jūs visi buvote nauji žmonės. Tačiau nepaisant to, sugebėjote susitarti, paskelbti apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, parengti Konstituciją, daug kitų tuo metu jaunai valstybei svarbių teisės aktų. Kodėl dabar kasmet to sutarimo vis mažiau?

 

Gal dėl to, kad visų tikslas buvo valstybė, ta nepriklausoma Lietuva. Buvome pirmi, reikėjo nuo nulio viską pradėti, kurti tą valstybę. Ir geriau sekėsi, ir blogiau, sąlygos tikrai nebuvo lengvos: ir blokada, ir sausio įvykiai, ir pučas, bet buvo labai aiškus tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė.

 

V. Kolesnikovo asmeninio archyvo nuotr.

 

Man toks įspūdis, nežinau, gal ir klystu, dabar tikslas daugeliui yra valdžia. O kaip ta valstybė atrodo ir kas su ja bus, nebedaug kam rūpi. Jau vien tik Seimo posėdžių lankomumą galima palyginti: ar įsivaizduojate, kad prieš tris dešimtmečius Seimo salėje priimant įstatymus posėdyje dalyvautų tik trečdalis parlamentarų?

 

Prisimenu, tą kovo vakarą buvo daug euforijos, sveikinimų, džiaugsmo, tokio lyg ir lengvumo, o kas buvo sunkiausia tais metais po to?

 

Gal nesakyčiau, kad sunkiau ar lengviau. Kasdien buvo atsakingas ir anaiptol nelengvas darbas – kurti valstybę. Neskaičiuojant valandų ir savaitgalių.

 

Dabar Seimas dvi dienas per savaitę posėdžiauja. Mes ir visą savaitę kasdien posėdžiaudavome iki vėlumos, sekmadieniais dar ir komisijų posėdžiai būdavo. Vyresni žmonės tokios įtampos neatlaikydavo, alpdavo, reikėdavo ir medikų pagalbos. Juolab, kad ir Aukščiausiosios Tarybos salė buvo pritaikyta tik proginiams sovietinių deputatų poreikiams, kai ta taryba kartą ar du per metus rinkdavosi, o mes paromis dirbdavome.

 

Bet nepaisant to, kad aštriai tarpusavyje diskutuodavome, patyčių ir prasivardžiavimų nebuvo, svarbiausiais klausimais visuomet gebėjome rasti sutarimą.

 

V. Kolesnikovo asmeninio archyvo nuotr.

 

Aišku, vėliau prasidėjo formavimasis į frakcijas, kadangi skyrėsi žmonių požiūriai dėl vieno ar kiti sprendimo, prasidėjo žaidimai dėl galios ir įtakos. Jų išdava – V. Landsbergio ir jo žmonių bandymas primesti savo nuomonę tuometinio Seimo daugumai. Kai tai nepavyko, jis sugalvojo „parlamentinę rezistenciją“, vieni rinkomės vienoje salėje, kiti – kitoje. Matėme, kad jokio darbo nebus, todėl Seimas pasileido ir buvo paskelbti pirmalaikiai rinkimai.

 

Ar Jūs įsivaizduojate, kad dabartinis Seimas galėtų tai padaryti? Juk jeigu negali priimti sprendimų, negali dirbti, tai to darbo ir nevaidini.

 

Manau, kad ne. Laikysis dantimis ir kojomis įsikabinę iki pat galo. Matyt, dėl to paties, apie ką anksčiau kalbėjome – nes politikoje pasirinkta būti dėl valdžios, bet ne dėl valstybės.

 

Pažiūrėkite: Seime, ministerijose pilna žmonių, net nedirbusių rinkimuose, tik įrašytų į partijų ar judėjimų sąrašus, net savivaldybių veikloje nedalyvavę, neturintys jokio supratimo nei kaip valstybė veikia, nei kaip jie dėl tos valstybės turėtų veikti. Kai to nėra, nereikia norėti gerų rezultatų.

 

Atkuriamojo Seimo daugelis žmonių buvo Sąjūdžio Seimo nariai, jame daug būdavo diskutuojama apie politinius ir pilietinius dalykus, valstybės statybą, aplink žmonės su autoritetu, asmenybės, savo sričių žinovai, išmanantys dalykus, apie kuriuos kalbėjo. Tie dveji metai iki 1990-ųjų davė daug supratimo, patirties, buvo savotiška valstybingumo mokykla, o dabar kas, kokie žmonės aplink?

 

Daug metų dirbote kultūros paveldo srityje. Kas per tuos trisdešimt metų atsitiko su tuo paveldu ir pačia kultūra – kiek dar jos turime plačiąja prasme?

 

Kultūra nėra tas daiktas, kuris pats galėtų išsilaikyti. Ji visuomet turėjo arba mecenatus, arba valstybės paramą. Kai pas mus į tą kultūrą visų valdžių požiūris yra labai neaiškus, tai dar galime pasidžiaugti, kad nėra taip blogai, kaip galėtų būti.

 

Iš savo darbo patirties galiu pasakyti – jei smulkesnius paveldo objektus valstybė stengdavosi savo rankose išlaikyti, tai paprastai nieko neišeidavo, nes pinigų tam skiriama per mažai. Kartais ir tie patys išmetami nepagalvojus. Kad ir mūsų piliakalnį paėmus. Privažiavimą prie jo buvo galima padaryti iš kitos pusės, viršuje buvo galima ir didelę aikštelę padaryti.

 

O kaip Jūs vertinate naujausią kultūrinę atrakciją – miesto valdžios ketinimą Alytuje pastatyti taiką nešantį gongą, kurį Indonezija padovanos?

 

Kur jį pastatys ir kokia jo reikšmė? Tai yra svetima kultūra. Mes savo kultūros dalykų išlaikyti nebesugebame. Nereikia svetimos kultūros ir religijos atributų imti, net jeigu ir už dyką jie siūlomi.  

 

Visi simboliai turi tam tikrą užtaisą ir prasmę. Ir Vytis, ir Gedimino stulpai yra, turime savų pakankamai.  Man ir neužmirštuolė nepatinka. Svetimi kišami, tarsi kažkam nepatogu būtų dėl savo laisvės ir nepriklausomybės simbolių. 

 

Esate ne tik Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, bet ir tapytojas. Ko daugiau esate padaręs: įstatymų priėmęs ar paveikslų nutapęs?

 

Žinoma, paveikslų. Mes įstatymų per tuos du metus pernelyg daug neprikepėme, nėra ko lyginti su vėlesniais Seimais.

 

Tapau ir dabar. Lapkričio mėnesį Alytaus Kraštotyros muziejuje bus keleto pastarųjų metų darbų paroda, dvi sales jie turėtų užimti.

 

Jeigu reikėtų nupiešti laisvę, kokia ji, Vytautai, būtų – kokios spalvos, formos?

 

Atidarytos durys, aplinkui tamsus fonas, mažas berniukas su katinuku ant rankų ir vėliavėle, einantis link tolumoje švytinčio trimituojančio angelo – toks būtų mano laisvės supratimas.

 

Projektą „Kultūros kaleidoskopas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas