Iš audringo politikos verpeto – į ramią kaimo kasdienybę. Tokiu savo gyvenimo posūkiu teniso treneris Albertas Sereika nesiskundžia. Kasdien po darbo valandų mieste į Einorų kaimą Alytaus rajone grįžtantis vyras čia turi džiaugsmą teikiančių veiklų.   

 

Buvęs aukšto rango saugumo karininkas, Alytaus saugumo vadovas, Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas, Seimo narys – visa tai liko 53 metų A. Sereikos praeityje.

 

Dabar jis gyvena savo rankomis įrengtoje kaimo troboje, turi 4 hektarus žemės, augina bites, žirgus, vakarais groja armonika, o jaunystės pomėgis žaisti tenisą tapo mėgstamu darbu.

 

Kiekvienas praradimas - kažko naujo pradžia

 

Esminis lūžis jo gyvenime įvyko, kaip prieš keliolika metų, šalies vadovo paprašytas  tuometiniam prezidentui Rolandui Paksui perdavė „Alitos“ privatizavimo medžiagą. Tokia buvo karininko pareiga. Teisinio nusikaltimo požymių teismai nerado, tačiau sistema buvo negailestinga – A. Sereikai vietos joje nebeliko.

 

,,Praradęs tai, ką buvau pasiekęs, išgyvenau, bet tai buvo tik lūžio taškas. Labai greitai supratau, kad  kiekviena pabaiga - kažko naujo pradžia. Juk nėra nieko amžino“, - kalbėjo jaukiai savo namuose įsikūręs vyras.

 

Tačiau šiandien jis sako, kad visai nesigaili iškeitęs didmiestį į ramų gyvenimą kaime, nes būtent čia  atrado gyvenimo pilnatvę.

 

Tapo lauko teniso treneriu

 

Baigęs saugumiečio karjerą, Albertas prisiminė jaunystės pomėgį – tenisą - ir nusprendė imtis veiklos, susijusios su šia sporto šaka. Įstojo į tuometinę Kauno kūno kultūros akademiją ir ten įgijo lauko teniso trenerio specialybę.

 

Jau dešimt metų dirbdamas vaikų lauko teniso treneriu jis jaučiasi esąs ten, kur ir turėtų būti.

 

,,Gana greitai supratau, kad būti treneriu yra laimė, o dirbti su vaikais labai prasminga ir smagu. Gera jiems perteikti, ką savyje turi. Man visada duoti yra maloniau nei gauti“, - atviravo Albertas.

 

Paklaustas, jei turėtų nors menkiausią galimybę vėl sugrįžti į saugumo sistemą, ar to praėjus tiek metų dar norėtų, pašnekovas sakė, jog net nekelia tokio klausimo.

 

,,Kiekvieną savo nugyventą dieną vertinu. Tai buvo vertinga patirtis, daug išmokau. Tačiau dabar kitas gyvenimo etapas, kuriuo ne mažiau džiaugiuosi“, - teigė Albertas.

 

Praėjus keliolikai metų, kai  pasitraukė toli nuo valstybės reikalų, vyras neturi kada galvoti apie tai, kas buvo, o tuo labiau – to ilgėtis. Tačiau stebėdamas viską iš šalies saugumo sistemoje pasigenda teisingumo, be kurio tiek daug nusivylimo ir neteisybės žmonės patiria.

 

Viską kuria savo rankomis

 

Savo namus Einorų kaime Albertas įsirengė pats. Senovinio stiliaus troba apstatyta jo paties restauruotais baldais, yra čia ir senovinių namų ūkio rakandų.

 

 

 

Iš kaimynų atiduotų seno namo rąstų jis pastatė arklides.

 

Paklaustas, kodėl visų darbų griebiasi pats, Albertas prisipažįsta, kad yra labai reiklus ir priekabus kito darbui, todėl ir daro viską savo rankomis.

 

,,Kaimo darbus išmanyti ir gerai atlikti – nelengvas iššūkis. Jiems išmokti reikėjo netrumpo laiko. Bet kai labai nori, nėra nieko neįmanomo, - įsitikinęs vyras.

 

Šildosi jis taip pat savo paties restauruota  norvegiška krosnele, pagaminta daugiau kaip prieš 70 metų. Ant jos galima įžvelgti šeimininkui itin svarbų simbolį - žirgo įspaudą.

 

Sodyboje karaliauja žirgai ir katės

 

Albertas nuo vaikystės domėjosi, žavėjosi žirgais. Pirmąjį žirgą įsigijo prieš 19 metų. Nuo tada žirgai tapo viena didžiausių gyvenimo aistrų. Šiuo metu jis savo sodyboje turi tris žirgus.

 

,,Žirgai - mano hobi. Kasdien jodinėju. Kiekvienas žirgas turi savo istoriją. Žirgai, kaip vaikai, turi būti besąlygiškai mylimi“, - sakė Albertas, pasidžiaugdamas, kad jam pavyksta susidraugauti su ristūnais.

 

,,Veikla su žirgais man teikia dvasios ramybę. Į juos žiūrėdamas ir grožėdamasis jais jaučiu stipresnį ryšį su gamta“, - sakė pašnekovas. Ateityje vyras planuoja su savo žirgais dalyvauti ir varžybose.

 

Albertui labai patinka ir katės. Jo sodyboje šių gyvūnų galima išvysti ne vieną. ,,Pusė kaimo kačių prisiglaudžia pas mane“, - šypsodamasis pasakoja jis.

 

Groti išmoko iš kaimo muzikantų

 

Albertas – ir meniškos sielos žmogus.  Nuo penkerių metų jis groja akordeonu. Groti išmoko iš klausos išgirdęs grojančius kaimo muzikantus. Nuo aštuonerių metų jis mokėsi Vilniaus nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kurioje įgijo muzikinį išsilavinimą.

 

,,Nuo vaikystės mane traukė muzikos instrumentai. Jie – tarsi gyvi daiktai, kuriuos tereikia prakalbinti, kad išgautum nuostabius garsus“, - sakė pašnekovas. Jis atskleidė, kad net yra surinkęs senovinių armonikų kolekciją.

 

Albertas groja kiekvieną dieną po vieną dvi valandas. Kai groja, pasijunta esąs su savimi ir savo pasaulyje. ,,Pirštai patys groja. Taip įsijaučiu į muziką, kad užmirštu viską ir visa širdimi pasineriu į ją“, - atviravo jis.

 

 

Politiką Albertas šiandien lygina su iškreiptų veidrodžių karalyste, kurioje nėra nieko tikro ir pastovaus. Tai, kas tikra, pastovu ir be galo vertinga, jis susikūrė savo rankomis, ir į nieką to neiškeistų.