Alytaus miesto tarybos nariui Petrui Sabaičiui Lietuvą sukaustęs šaltis nebaisus: socialiniuose tinkluose jis pasirodė pasipuošęs savo rankomis išdirbta ir pasisiūta manguto kailio kepure, o namuose šilumą palaiko koklinė krosnis, kurios, a.a. tėvelio patarimu, neišgriovė ir mėgaujasi šiluma.

Taigi, mažiau nei prieš metus išrinktas Alytaus tarybos narys, kaip paaiškėjo, ne tik įvairių mažų, simbolinių batukų kolekcionierius, turi savo smulkųjį verslą ir taiso avalynę bei smulkią techniką, tačiau pirmasis jo amatas - kaliadirbystė.

„Buvo laikai, kai kailiadirbystė buvo gerai apmokamas ir garbingas amatas. Žmonės laikė švelniakailius žvėrelius, iš to gyveno. Aš šį amatą išmokau iš vietos meistrų, taip pat tuo užsiėmiau, išdirbdavau kailius medžiotojams ir žvėrelių augintojams“, - pasakojo tarybos narys.

Dar 1993 metais  draugai medžiotojai P. Sabaičiui atvežė išdirbti mangutų (usūrinių šunų - red.) kailių. Vieną padovanojo. „Savo rankomis išdirbau ir pasisiuvau kepurę. Jos šiltumas - žodžiais sunkiai nupasakojamas“, - kalbėjo P. Sabaitis.

Tarybos narys savo laiku buvo geras kailiadirbys. Jam yra tekę išdirbti net briedžio kailį. „Šis amatas sudėtingas, technologija nepaprasta. Metams bėgant, prarado aktualumą“, - teigė pašnekovas.

Dar vienas faktas, dėl kurio tarybos nariui nebaisūs šalčiai - jo individualiame name Alytuje, Alovės gatvėje išlikusi koklinė krosnis. „Kai prieš daugybę metų nupirkome šį namą - jis buvo, kaip žmonės anksčiau vadino, dviejų galų. Daug ką grioviau, remontavome. Norėjau ir koklinę krosnį griauti. O amžiną atilsį tėvelis pasakė: sūneli, nežinai kokių laikų sulauksime, negriauk“. Ir paklausiau tėvelio. Dabar galiu pasakyti, jog tai buvo auksiniai tėčio žodžiai. Senų žmonių išmintimi, patirtimis - reikia vadovautis“, - sako pašnekovas.

Anot jo, namus šildo ir centralizuotu šildymu, tačiau papildomai, kai spaudžia šaltis - pasikuria ir krosnį. „Man nebaisu, jeigu elektra ar vanduo dingtų. Užsikuriu - ir šilta. Žinoma, retas kuris turi tokias galimybes. Nelaimės atveju ir kaimynus priglausčiau“, - sako P. Sabaitis.

Tarybos narys turi ir nuosavo miško, kuriame būna išvartų ar sausuolių, tad ir malkų nereikia pirkti. „Labai saugau ir branginu savo mišką. Man skaudu žiūrėti į be gailesčio kertamus mūsų miškus“, - sakė tarybos narys.