Anksčiau jie ateidavo, nešini antrankiais ir veidus slėpdami po kaukėmis. Tai nebuvo taip senai, kokiais 2007-2013-aisiais. Būdavo dar ir šiek tiek vėlesniais metais.  

Išsivesdavo suaugusius. Žmones, dažniausiai dirbusius savivaldybėse. Arba joms pavaldžiose įmonėse. Tada per visą Lietuvos žiniasklaidą nuskambėdavo istorija apie dar vieną sulaikytą baisų kyšininką ir jo bendrus, kurie pelnėsi iš šalies mokesčių mokėtojų.

Teismuose paprastai niekas nieko neįrodydavo, todėl skambiai prasidėjusios bylos tyliai  pasibaigdavo.

Istoriškai žvelgiant, galima prisiminti, kad jie ateidavo ir anksčiau.

Prieš prasidedant karui. Net ir per jį. Ir pokaryje. Atėję labai dažnai ką nors išsivesdavo ar išsiveždavo. Tada dažniausiai – augesnius.

Dabar, 2018 –aisiais Kristaus metais, išsiveda vaikus. Vienu atveju, iš darželio. Kitais – ir iš namų. Gali ir tiesiog gatvėje prigriebti. Tiesa, kol kas išsivedantys be kaukių, dar galima ir vieną kitą teistą, bet kažin ar teisų, atpažinti.

Veda dėl to, jog kažkam gali pasirodyti, kad tėvai su vaikais ne taip bendrauja, senelis pareikalavo iš anūko daugiau negu Seimo karbauskiniai leidžia, o mama per ilgai prekybos centre buvo, kol jos didesni vaikai mažesnius namuose prižiūrėjo.

Baisiausia, kad visa tai daroma rimta mina, teisuolio poza ir įsitikinusio 1917 metų revoliucijos proletaro veido išraiška. Gal ir klystu, bet ar ne su panašiomis veido išraiškomis čekistai tais laikais ir vėliau žmones šaudė?

Trisdešimtais Atgimimo metais valstybė atsidūrė tokioje skylėje (norėtųsi vartoti kitą žodį), apie kurios gylį ir smarvę, 1988 metais pradėdamas dirbti žurnalistikoje, net negalėjau įsivaizduoti. 

Pastarųjų mėnesių, savaičių ir dienų pagrindinės temos visose žiniose ir pranešimuose - kokie nauji artimiausių dienų draudimai ir kurioje srityje. Arba žinia apie tai, kaip kažką draudė, bet tuos draudimus visuomenė pažeidė.

Neišmanėliai valdžioje linkę dar didesniais neišmanėliais laikyti likusią visuomenės dalį. Kol ta dalis tokia ir jaučiasi bei su tuo taikstosi, valdžios žmonėms niekas negresia. Yra ir kita problema – negi viešai prisipažinsi, kad toks ir esi, kokiu valdžia tave laiko? Žmonės iš savo gėdos, ją suprasdami, tyli, todėl ir sukilimai prieš valdžią pastaruoju metu pasaulyje kyla itin retai.

Tai kasdien primena nuostabią abchazų rašytojo Fazilio Iskandero sakmę apie smauglius ir triušius. Pirmieji minta antrųjų baime. Antrieji sustingsta, pamatę pirmuosius. Todėl tampa lengvu grobiu.

Tie idiotai minta mūsų baime, sutrikimu ir pasimetimu, gal net šiokia tokia pagarba. Nes mes nuo mažens auklėti gerbti Dievą, kunigą, bažnyčią, ciesorių ir valdžią. Nesvarbu, ar tai būtų caras, ar kolūkio pirmininkas, ar Seimo narys, kurio net pavardė nėra gerai žinoma.

Gerbdami tuos dalykus, mes patys tapome tam tikrų individų nebegerbiami ir negerbtini. Iš kurių galima ir pasityčioti.  

Nesvarbu, ar kokioje didelėje arenoje su muzikos stabuku Kristaus vaidmenyje ir „Live Zero Show“, ar tik Turgelių bažnyčioje mažame Šalčininkų rajone, Seime ar Vyriausybėje. 

Čia žinoma, tyčiojamasi subtiliau, ne taip primityviai.

Tiesa, niekas patyčiomis pernelyg garsiai kol kas neįvardijo lengvatinių prekių talonų. Ministre Pirmininke ir patarėjau, negalima visuomenei, kurios dauguma neturi atitinkamo išsilavinimo, kišti tarptautinio žodžio vaučeris – manau, kad vien dėl to jūs jau pralaimėjote.

Kaip pralaimėjote ir dėl mokytojų algų pertvarkos. Nes principas pasirinktas toks pat, kaip prasto ir savanaudžio verslininko požiūris į darbuotojus: darbo krūvį padidinu dvigubai, o atlyginimo primetu 50 eurų. Dabar jūs džiaukitės! Tik tie mokytojai kažkodėl nesidžiaugia, bet streikuoja.

Streikais nei Vyriausybės, nei Alytaus neišgąsdinsi. Neatsimenu, kad čia per pastaruosius du dešimtmečius kas nors būtų rimtai streikavęs.

Dabar jau negaliu tiksliai įvardinti, kuris protingas, iškilus ir žinomas kultūros žmogus Atgimimo laikotarpiu man pasakė, kad lietuviai yra vasalų tauta ir jie visada kam nors tarnaus. Tiesa, iš karto paprašė tada to neparašyti, kad jo su žemėmis nesumaišytų.

Šiandien suprantu, kad jis buvo velnioniškai teisus. Abiem atvejais: ir dėl tautos vasališkumo, ir dėl maišymo su žemėmis.

Pažiūrėkite, kaip viešojoje erdvėje ir dabar žmonės su žemėmis maišomi. Tai vadinama kritika. Nepaisant to, jog trūksta argumentų, logikos, faktų ir įrodymų. Ką ten žmonės... . Kai be jokios atsakomybės maišomi faktai, kai įvairios laidos tyčia ir sąmoningai konstruojamos ne pagal geriausius žurnalistikos, bet pagal primityviausius propagandos principus.

Kita vertus, ko norėti: propagandos, bet ne idėjų pagalba į valdžią atėjusiai valdžiai atrodo, kad ta propaganda ir dabar dar yra viskas, o troškulys – niekas, kaip sakoma vienoje senoje reklamoje. Net kai kurie naujuose rinkimuose valdžios siekiantys galvoja, kad toks principas dar kartą galėtų pasiteisinti perimant valdžios regalijas.

Ir taip bus visada, kol vieni tikės savo įsitikinimu, kad geba užhipnotizuoti, o kiti tikės savo susitaikymu ir prisitaikymu bei noru paklusti.