Ne­to­li Jaz­mi­nų gat­vė­je esančio ne­vei­kian­čio dar­že­lio ,,Žiogelis“ gy­ve­nan­ti 40 me­tų aly­tiš­kė tą anks­tų ry­tą ėjo į dar­bą. Visgi, jos kelionė į darbą nebuvo baigta. Pakeliui ji buvo išprievartauta. Jos mamą visam gyvenimui sužeidė dukros skausmas, o pačią dukrą – dar ir mamos išgyvenimai. Viskas įvyko buvusio darželio teritorijoje. Pastato, kadaise skirto vaikų ugdymui, prieigos tapo ne švietimo, o baisių nusikaltimų zona. Kas kitas? Kuri kita moteris iš Vidzgirio ar iš Putinų tame vis pavojingesniame tampančiame mikrorajone? Kuris kitas pastatas – vaiduoklis?

Nuo šio pastato pradėjau neatsitiktinai, kadangi viskas artėja link naujų grėsmių. Naujų apleistų pastatų, kurių nepardavus, jų ateitis sietina su buvusio darželio ,,Žiogelis“ – vaiduoklio dabartine situacija, su netvarkinga aplinka. Kalbu apie Likiškėlių progimnaziją, "Sakalėlio" pradinę mokyklą.

Dabar miesto valdžios švietimo specialistams pavesta dar kartą teikti pasiūlymus, nes seniau pateikti netiko. Nei vienas, išskyrus suaugusių mokyklos, kuriai, berods, rado bendrą sutarimą. Tačiau ką dar siūlyti, kai ir taip yra aišku, kad nebus atsižvelgta nei į mokytojų, nei į tėvų bendruomenes, kurios bendrai vienija ne vieną tūkstantį skaičių.

Kiek kalba mokyklos bendruomenės, jau vaikai nebegali ramiai miegoti: vis klausia, ar dar negriaus mokyklos. Ne, vaike, negriaus. Sako dabar, kad parduos. Parduos? Peržiūrėjus miesto pastatų ir darželių nesėkmingas pardavimo istorijas kyla klausimas, kas pirks trigubai didesnį pastatą. Tiesiog bandoma sušvelninti situaciją: „Vaikai, mokytojai, tėveliai, mes negriausime, mes tik parduosime. Gal dar išnuomosime mokyklą.“ Kaip sakoma, tas pats – niekas iš esmės nesikeičia – augančią bendruomenę reikia išardyti ir išskaidyti ją per kelias mokyklas.

Kiek dar kartų reikia kartoti, kad išplėšti bendruomenę yra socialiai neteisingas kelias? Kiek reikia metų, kad užaugtų ir sužaliuotų medis, laistomas tinkamos bendruomenės?

Taip, aš ir pats pasisakau, kad švietimo reforma yra reikalinga ir būtina, būtina taisyti neparuoštus namų darbus iš ankstesnių laikų, kai darželiai buvo paversti į pradines mokyklas. Tačiau taisymo darbai turi vykti ne buldozerio principu, ypač, kai tuose darželiuose stipriai žaliuoja mano minėti medžiai, kurie simbolizuoja bendruomenių sukurtus puikius rezultatus. Šie rezultatai negali būti jėga išraunami ir lyg niekur nieko perkeliami kaip daiktai. Pinigas pinigu, bet jausmai, socialiniai pasiekimai, mokslo kokybė neperkrautose klasėse sukūrė didelį efektą ir tapo dideliu pavyzdžiu Lietuvoje.

Bandymas priverstiniu ir vienu smūgiu ar psichologiniu spaudimu išprievartauti mokyklų vadovus, mokytojus, tėvų bendruomenes neatleidžia miesto valdžios nuo atsakomybės. Jie bet kada gali būti paduoti į teismą už nekonstitucinius veiksmus. Buvęs mitingas daug ką pasakė, kad bendruomenės nori kalbėtis ne tik su švietimo skyriaus vedėju, bet ir su vietos valdžia. Kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų, kaip buvo žadėta per savivaldybės rinkimus. Nepaisant visko, jau beveik metai žmonės nesulaukia valdžios pokalbių. Valdžia rankų mostais į mokyklas siunčia tik savo pasiuntinukus.

Kitas dalykas dėl mokytojų atlyginimų. Seime patvirtinome, kad atlyginimai turi augti, įvestas mokytojų etatinis atlyginimas. Buvau šokiruotas, kad nuo kiekvienos „Sakalėlio“ mokyklos klasės reikia atimti po du mokinius, tokį sprendimą priėmė savivaldybė. Pasekmė? Mokytojų atlyginimai nepakilo, net krito. Tai pasityčiojimas, savivaldybės nesiskaitymas su mokytojais. Taip, ko gero yra dar vienas metodas atsikratyti mokykla, paveikti per kišenes, kad pasiieškotų kito darbo. Mokytojai ir taip jau baigia prarasti sveikatą, ne tik „Sakalėlio“, bet ir „Drevinuko“, Likiškėlių. Dar įdomiau, kai trijų mokyklų likimus į rankas buvo atiduota spręsti kitoms mokykloms, darželiams, kurių reforma visai neliečia. Taip buvo bandyta sukiršinti viso miesto švietimo bendruomenę. Direktorės guodėsi, kad yra įpraustos į kampą, su ašaromis atsiprašinėjo savo kolegių dėl kitokių sprendimų. Skauda, labai skauda, kad buldozeriu einama, nesiskaitant su žmogiškumu, taikiu bendravimu, kompromisų ieškojimu.

Nelengva rašyti, kai jau pusę metų mokytojai, tėvai gyvena su dideliu pažeminimu.

Jūs vis sakote, laukiame pasiūlymų. Jie siūlo nesustodami, bet vis tiek jiems kartojate, laukiame pasiūlymų. Manau, kad tai yra peržengtos ribos: vis prašyti, kai yra paruoštas standartinis ir tas pats atsakymas – siūlykite. Siūlykite, kai pluoštai siūlymų ir taip atsigula valdininkų stalčiuose. Miestas turi neišnaudotus resursus. Yra pastatų, kurie yra nuomojami, tad yra sprendimų: nebenuomoti ir sukelti reikiamas, tinkamas įstaigas į vieną pastatą. Pasiūlymų yra ir dar daugiau ir apie juos, ko gero, daugelis žinome. Tačiau iš valdžios pusės reikalingas humaniškas sprendimas ir jokiu būdu ne tik ekonomiško pobūdžio.

Ir pabaigai dėl Likiškėlių progimnazijos – siūlau neparduoti. Jos vis tiek niekas nepirks kaip ir kitų mieste vis dar esančių pastatų vaiduoklių. Pastato išplanavimas netinka nei verslui, nei kitai privačiai veiklai. Jei jau taip norite, griaukite. Bet griaukite tik tada, kai šalia pastatysite naują mokyklą.

Tačiau vykstant statyboms, mokiniai su mokytojais negali būti iškelti nežinion, nes tai yra per trisdešimt metų susiformavusi stipri bendruomenė. Pagalvokite, kiek metų reikės, kad išdraskyta bendruomenė vėl susiformuotų ir išaugtų. Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių. Griaukite kurdami be kovos, susitarę, gerbdami miesto žmones.

Ir pabaigai. Šį ketvirtadienį kviečiu Švietimo, mokslo ir sporto viceministrę  Jolantą Urbanovič į Alytų. Susitiksime 14 val. miesto savivaldybės tarybos salėje su mokyklų ir tėvų bendruomenėmis. Tikiuosi, kad šis susitikimas įvyks esant ir visai miesto valdžiai. Nes vienas jau buvo atidėtas dėl mero kelionės į Turkiją.

Tikimės, kad visas šis užsitęsęs reikalas baigsis visų naudai.