Moterims kariuomenėje – ne vieta. Tokį ir kitus panašius stereotipus dar visai neseniai galėjome girdėti iš daugelio lietuvių lūpų. Tačiau laikai keičiasi, o stereotipus dabartinė karta linkusi laužyti.

34 metų  Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanorė Alytaus rinktinėje Odeta Liesionienė šią veiklą atrado paskatinta vyro. Šiandien ji dėl to visai nesigaili ir teigia, jog savanorystė tapo veikla, padedančia pabėgti nuo monotonijos.

Ūkininkauja netoli Alytaus

Daugelio karių savanorių kelias prasideda jaunystėje, įstojus į Lietuvos šaulių sąjungą. Odetos istorija prasidėjo kitaip.

O. Liesionienė bakalauro studijas baigė Lietuvos sporto universitete, vėliau tęsė magistro studijas tuomečiame Lietuvos Žemės ūkio universitete (dabar – VDU Žemės ūkio akademija). Dešimtmetį pakankamai aktyviai užsiiminėjo dziudo sportu. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Seirijus, ten pradėjo ūkininkauti.

Mėgstama sporto šaka liko Kaune, o pradėta tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose tapo puikia alternatyva aktyviai moteriai. 

Savanorystė, darbas ir šeima – puikiai suderinami dalykai

Ne vienas, sužinojęs, ką Odeta veikia gyvenime, ją pavadina devyndarbe. Ji – ne tik dviejų vaikų mama, žmona, ūkininkė, savanorė, bet ir mokytoja. Kauno Palemono gimnazijoje ji vaikams veda krašto gynybos ir pilietinio ugdymo pamokas.

Tačiau moteris nesiskundžia ir sako, kad savanorystė padeda pabėgti nuo kasdienės rutinos ir džiaugiasi, kad šeima tai puikiai supranta.

,,Tarnybai savanorių pajėgose per mėnesį reikia skirti maždaug dešimt dienų, todėl nesunku ją derinti su kasdieniu darbu. Žinoma, dažniausiai visi savaitgaliai būna užimti, dėl to šiek tiek nukenčia šeima. Tačiau tai man padeda pabėgti nuo kasdienybės. Mano vyras jau 12 metų yra savanoris, todėl puikiai supranta ir šią veiklą, ir mano užimtumą. Jis mane ir paskatino tapti KASP savanore“, - sakė pašnekovė.

Autoritetą įtvirtinti padeda ryžtas ir valia

O. Liesionienė atkreipė dėmesį, jog moterų kariuomenėje daugėja ir priduria, kad, jos nuomone, moterys yra ištvermingesnės už vyrus, geriau atlaiko fizinius krūvius ir yra labiau užsispyrusios. Tačiau pastebi, jog kiekvienam tai yra labai individualu.

Kiekviena moteris yra asmenybė, kuri atranda sau tinkamą vietą pasaulyje. Vieni žmonės gali tiesiog sėdėti ir laukti manydami, jog grožis išgelbės pasaulį, o kiti gali su ginklu stoti ginti tėvynės.

,,Yra moterų, kurios fiziškai nepajėgia ištverti krūvio. Tačiau yra ir tokių, kurios ima ginklą ir eina į tarnybą. Jei moteris nori dirbti prie kompiuterio, tai taip ir bus, bet jei ji yra aktyvi, tai jos niekas nesulaikys. Pavyzdžiui, aš net neįsivaizduoju savęs nuolatos sėsliai dirbančios prie kompiuterio“, - sakė moteris.

Pašnekovės nuomone, kariuomenėje savo autoritetą  jai padeda įtvirtinti ryžtas ir valia. Prie to prisidėjo ir dziudo treniruotės – ši sporto šaka užgrūdino ir fiziškai, ir psichologiškai.

Savanorystė – tarsi atostogos nuo kasdienybės

Kalbėdama apie įvairias veiklas kariuomenėje moteris sako labiausiai įsiminusi instruktoriaus kursus. „Jie truko 5 dienas. Tačiau per jas išmokau daugiau negu per keturis bakalauro studijų metus“.

Krašto apsaugos savanorių pajėgose monotonijos nėra visus metus. Rudenį tobulinami individualūs įgūdžiai, studijuojama karybos teorija. Atšilus orams, prasideda taktikos pratybos miškuose. Tačiau ir į juos savanorė sako žiūrinti tarsi į tam tikrą atsipalaidavimą.   

Kalbėdama apie Lietuvos kariuomenės ateitį, O. Liesionienė mano, kad joje tarnaujančių moterų bus vis daugiau. Jai šiek tiek keista, kad dalis vyrų vis dar vengia tarnybos kariuomenėje.

„Galbūt jie bijo prarasti turimą darbą, bijo, kad tarnyba sujauks kažkokius asmeninio gyvenimo planus, tačiau šiuo atveju buvimas savanoriškose krašto apsaugos pajėgose yra puiki alternatyva, kuri leidžia suderinti visus dalykus, o trejų metų tarnyba čia jaunuoliams prilyginama tikrajai karo tarnybai“, - kalbėjo KASP savanorė.