Varėnos viešosios  ir Naujųjų Valkininkų bibliotekų skaitytojams įdomių literatūrinių pašnekesių forma pristatytas naujas lietuviškas romanas „Gervė smėlynuoseׅ“. Knygos, kurios herojai prabyla dzūkiškai, sutiktuvėse dalyvavo ir literatūriniuose pašnekesiuose apie romano vyrus ir moteris  kalbėjosi  jo autorė Nika Piperita ir knygą išleidusios leidyklos „Slinktys” vadovas Juozas Žitkauskas, o skaitant ištraukas iš romano, įsijungė ir autorės vyras Giedrius.

Nors „Gervė smėlynuose“ – rašytojos Nikos Piperitos – visiškai naujo balso lietuvių literatūroje – literatūrinis debiutas ir vos prieš mėnesį „išskridusi“  iš leidyklos, tačiau jau spėjo sulaukti teigiamų atsiliepimų. Nika Piperita – kūrybinis pseudonimas, kurį pasirinko, nenorėdama, kad būtų tapatinama su knygos herojais, nes tai nėra autobiografinis romanas. Romano autorė  gimusi ir augusi Dzūkijoje, tad romano herojai ima ir prabyla dzūkiškai. Knygoje išties nemažai dzūkiškos tarmės ir tai yra labai svarbus knygos išskirtinumas.

 Šis jautrus, nuoširdus, vietomis graudus  romanas – apie šių dienų moterį, mintimis grįžtančią į vaikystę ir jaunystę, skaitytoją patrauks savo lėtu, tačiau abejingumo nepaliekančiu pasakojimu.

Leidėjas J. Žitkauskas pažymėjo, kad romano struktūra nėra nuosekli, bet tas dažnas sugrįžimas į pagrindinės herojės vaikystę iš tiesų yra sugrįžimas į mažo vaiko sielą.  „Romano kalba yra labai išraiškinga ir graži, kiekvienas žodis – išieškotas. Tai būdinga Nikai ir tai romaną sutaurina ir sustiprina.  „Gervė smėlynuose“ nėra greito skaitymo knyga. Ją skaitys tie, kurie ieško prasmingos litearatūros. Tai nėra vien moteriškas romanas, nes jame daug atsakymų į sau svarbius klausimus ras ir vyrai“, – sakė leidėjas.

„Mano knygos herojai tikrai nėra „auksiniai“.  Ją šiuo metu skaito ir keli vyrai ir, kas keisčiausia, sako, kad knyga parašyta labai intymiai, o moterys joje nieko šokiruojančo ir gėdingo nesurado“, – atviravo autorė. „Šiame romane esama visiško nuogumo, tokio pliko kaip nukastos pakriūtės žvyras, bet jis santūrus, netgi vietomis lyg aptrauktas velėna. Taip yra tikriausiai todėl, kad sužeisti romano personažai gėdijasi patiriamo vidinio vienišumo ir vaikiškai slapstosi, kitaip tariant, neišmano šiuolaikiškos stilingos laikysenos, nemoka puikuotis savimi. Pasiekę emocinius pikus jie prabyla tarmiškai, dzūkuoja... Ar svarbu, kad tai vaikiška? Svarbu tik tai, kas tikra. Ar noras suprasti pasaulį – vaikiškas žaidimas?.. Regis, sukuri žaidimą, bet pats žaidimas, tau net neįtarus, jau kuria tave – toje erdvėje, kurioje esi, ir toje laiko atkarpoje, kurią lėmė likimas“, – nuoširdžiai įsitikinusi Nika.

Renginio metu literatūrinius pašnekesius keitė romano ištraukų skaitymas, o jas įtaigiai ir vaizdinai skaitė tiek pati autorė, tiek jos vyras, tiek leidėjas.

Į J. Žitkausko klausimą, kas lėmė, jog po visų filologijos studijų, doktorantūros ji ėmėsi sunkaus darbo – rašyti romaną ir jam skyrė penkerius metus, autorė sakė, kad  romanas pradėtas rašyti dar anksčiau. „ Aš esu žmogus, rašantis dienoraščius, juos rašiau visada. Kartais tai būna vienas sakinys, kartais pora puslapių prieš miegų. Iš skaičiusiųjų mano dienoraščius išgirdau siūlymų tuos dienoraščio epizodus apjungti, sudėti į vieną. Romaną aš susidėliojau ramiai, jis „susiklijavo“ man asmeniškai kaip gražus vitražas, mozaika“. Nika Piperita prisipažino, kodėl jos vyras pats išsirinko perskaityti ištrauką iš skyriaus „Sapnų kambarys“,  nes ji labiausiai atspinti knygos herojės – mergaitės būseną, charakterį. „Mano vaikystėje buvo senelių sodyba su tokiu pat kambariu, šventųjų paveikslu ir vieninteliu langu, už kurio buvo didelis sodas ir buvo didelės kalvos, kurių dabar nėra, nes jas nukasė. Gal ir pasakiau, kodėl atsirado šis romanas – aš norėjau, kad jos, tos kalvos, išliktų“, – pristatymo metu kalbėjo autorė.

J. Žitkauskas pastebėjo, jog romane labai svarbus akcentas – smėlis, apie jį rašoma ir knygos pradžioje, nes veiksmas vyksta Dzūkijos kaime, ir romano pabaigoje, kai knygos herojė su teta nuvažiuoja prie jūros.

Ką veikia gervė smėlyje? „ Gervė (paukštis) – laisvės simbolis, tačiau įkurdinama ne jai skirtoje aplinkoje ji tampa tarsi savo aplinkybių įkaite. Ji tupi ir nelabai gerai jaučiasi, nes gervė sutverta skraidyti. Gervė – kaip metafora išskrendančiai ir grįžtančiai į savo namus knygos herojei.  Mergaitė Margarita augo be mamos, jos vaikystė nelepino, bet nelepino ir vėlesnis gyvenimas. Su pirmu vyru ji susigūžia, nedrįsta atsiskleisti, pasakyt, ką mąsto. Bet po to prabyla, išskleidžia sparnus. Juk visos gervės iš pelkių pakyla“, – sakė Nika Piperita. Pasak jos, kiekvienas skaitytojas tą mergaitę–gervę pamatys savaip.

„Aš skaitytojui norėjau pasakyt, kad savo vaikystę, kokia ji bebūtų, mes kiekvienas nešamės su savimi. Ji gyvena mumyse. Mes galim ją užslėpti, jos nenorėti, ją mylėti, žavėtis.  Bet kiekviename suaugusiame žmoguje gyvena vaikas. Jeigu mes tą vaiką užspaudžiam savyje, vaikas nebūna laimingas ir suaugęs žmogus nebūna laimingas. Tad ir mano jau suaugusios herojės apsisprendimus, pasirinkimus, apkabinimus ir atstūmimus galim atrasti jos vaikystėje. Norėjau parodyti, kaip vaikystės patirtis daro įtaką jau suaugusio žmogaus gyvenime. Nes mano herojė save atranda ir supranta tik tada, kai  išdrįsta suprasti, koks ji paukštis, nesvarbu, kokioj aplinkoj ji atsirado“.

„Gervėje smėlynuose“ savo vaikystę, kurios laukuose ir atmintyje nostalgiškai žydi baltagalės ramunės, „saulės zuikučius“, ant galvos močiutės sode bumbsinčius obuolius, taip pat ir  sovietinio gyvenimo „prieskonių“ ir atras kiekvienas, kas tuo metu buvo vaikas.

 Romanas tikrai ne vienadienis, prie jo skaitytojas turėtų kartas nuo karto grįžti, iš naujo paskaityti. Ir tikrai yra dėl ko...