Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

Režisierius Kirilas Glušajevas: „Kuriam gyvendami, o gyvenam kurdami“

Rytenė Morkūnaitė  •    •  16:04, 2021-10-22
Režisierius K. Glušajevas.
Miško Motės nuotr.

Šiuo metu Alytaus miesto teatre vyksta intensyvus pasiruošimas naujajai premjerai „Broliai ir seserys“, kurią teatro scenoje išvysime jau lapkričio 5 dieną 18 val. O kol repeticijos vis dar tęsiasi, kviečiame artimiau susipažinti su šio spektaklio režisieriumi Kirilu Glušajevu ir teatre vykstančiu kūrybiniu procesu.

 

Pradėkime nuo kiek abstraktaus klausimo, nuo ko prasideda spektaklis?

 

Spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo susitikimo. Tai būna susitikimas su žmonėmis, jo metu atsiranda galimybė, impulsas kažką padaryti kartu. Kalbant plačiau, mano patirtyje dažniausiai yra tokia eiga: yra gyvenamas kažkoks gyvenimo laikotarpis, išgyvenami ir patiriami tam tikri įvykiai ir jausmai. Vėliau atsiranda natūralus poreikis tą patirtį, sukauptą bagažą, dar kartą išgyventi, įforminti.

 

 

Kaip prasidėjo spektaklio „Broliai ir seserys“ kūrybinis procesas Alytaus miesto teatre?

 

Šis procesas prasidėjo pakankamai seniai, berods 2011 ar 2012 metais, kai Maskvoje nuaidėjo baltarusių dramaturgo Dmitrij Bogoslavskij pjesė „Žmonių meilė“. Tuo metu žinojau ir kitą jo pjesę „Tylus tolstančių žingsnių šlamėjimas“, tačiau dar neįsivaizdavau, kur ir su kuo ją būtų galima pastatyti.

 

Prieš pora metų, susitikome su Alytaus miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte ir meno vadove Andra Kavaliauskaite. Kalbėjome apie pjeses, spektaklius, temas, kurios domina. Galiausiai, supratome, jog kalbame apie tą pačią pjesę, tik įvardijame skirtingus pavadinimus.

 

Pokalbiai ir planavimas truko keletą metų, o 2020 m. rugpjūtį Alytaus miesto teatro organizuotoje „Scenos meno mokykloje“ vedžiau improvizacijos dirbtuves, susipažinau su trupe. Per antrąjį karantiną su aktoriais nuotoliniu būdu atlikome kūrybinius bandymus, o šią vasarą teatre turėjome 10 dienų trukusias kūrybines dirbtuves, kurios pavirto pilnavertėmis repeticijomis. Aktoriai dirbo su dideliu užsidegimu, buvo daug kūrybinių užduočių, daug savarankiško darbo. Tuo metu išsikristalizavo spektaklio aktorių sudėtis ir taip atėjome iki taško, kuriame esame dabar. 

 

Kodėl pasirinkote būtent šią pjesę – D. Bogoslavskij „Tylus tolstančių žingsnių šlamėjimas“? 

 

Išties sunku pasakyti, kodėl pasirenki vieną arba kitą pjesę. Kai pradedi darbus, į ją žiūri vienaip, vėliau, jau dirbant su medžiaga, kiekvieną kartą pradedi matyti ją kitaip, skirtingais kampais, periodais. Tuo metu, kai ta medžiaga mane patraukė, man buvo artima tėvo ir sūnaus santykių pozicija. Nepaisant to, kad atsakymo į pagrindinį klausimą „Tėti, ar tu mane myli?“ veikėjas iš karto nesulaukia, bet švelnumas tarp jų juntamas. Patraukė ir santykiai tarp seserų ir brolio bei tarp tėvo ir seserų – pastarieji yra pakankamai aštrūs: iš vienos pusės pilni ilgesio, kita vertus neįmanomi, bet norimi. Dažna pasirodė ir nekilnojamojo turto tema.

 

 

Šiuo metu dirbate su Alytaus miesto teatro aktoriais, kaip sekasi, kaip vyksta darbas su trupe ar lengvai randate bendrą kalbą? Su kokiais sunkumais susiduriate? 

 

Bendrą kalbą su aktoriais radome jau nuo pat pirmojo mūsų susitikimo. Iš karto  į akis krito tai, kad Alytaus miesto teatro aktoriai yra atviri, spontaniški ir iniciatyvūs, jie labai nuoširdūs savo darbe – girdintys ir norintys išgirsti. Mes puikiai sutariam, repeticijose yra malonu ir gera dirbti.

 

Dar noriu pasakyti, jog man labai patinka Alytaus atmosfera. Čia jaučiuosi gerai, o prieš kiekvieną repeticiją jaudinuosi ir pergyvenu, kad pavyktų iš jos pasiimti maksimumą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teatras – kolektyvinis, kūrybinis procesas, kuriame nėra atsitiktinių žmonių, todėl norėčiau paminėti tuos žmones, kurie neis į sceną, bet yra labai svarbūs kūrybiniame procese. Tai mano dešinioji ranka, žavinga moteris ir puiki organizatorė Alma Purvinytė, garso režisierius Justinas Raudonis ir jo kolega Marius Franckevičius. Taip pat atskira padėka bendrųjų reikalų skyriaus vadovui Tomui Kunčinui ir pastatyminės dalies vyrams, nes jie net esant dideliam teatro apkrovimui, daro viską, jog aktoriai gautų visas galimybes ir maksimalų laiką pasiruošimui.

.

Kaip atrodo Jūsų diena, kol esate Alytuje? Kiek trunka Jūsų darbo diena?

 

Keliuosi prieš repeticiją ir ateinu į teatrą maždaug valanda anksčiau. Tuomet visą dieną būnu teatre, bet būtinai turime pietų pertrauką.

 

Man taip pat labai patinka sportuoti Alytaus stadione, labai geras stadionas. Ten dirba labai malonios moterys. Supaprastinus, tai mano Alytaus rutina atrodo taip: repeticijos, ruošimasis joms, sportas ir skaitymas, o aktoriai noriai repetuoja. 

 

Jau užsiminėte, kad šis spektaklis yra apie šeimos, tėvo ir sūnaus, brolių ir seserų tarpusavio santykius. Kuo ši tema Jums artima, kokie Jūsų ir tėvų santykiai? 

 

Taip jau susiklostė, jog mano visų spektaklių dėmesio centre – ryšiai tarp žmonių. Ryšiai, kurie yra pažeisti, netaisyklingi, neharmoningi. „Broliai ir seserys“ – ne pirmas spektaklis, kurį statau apie šeimos santykius. Yra sakoma, kad visi mes kilę iš vaikystės, lygiai taip pat visi mes kilę iš šeimų. Gyvenimiška patirtis rodo, kad idealių šeimų nebūna. Idealo nėra, bet daug kas jo norėtų ir siekdami to idealo kartais nemato, kaip pažeidžia kitus šalia esančius žmones.

 

Ilgainiui ir mano paties santykiai su tėvais labai keitėsi, turėjau įvairiausių laikotarpių. Šiandien jie gražūs, ramūs, visi šeimoje žinom ir jaučiam, kad viskas yra savo vietoje. Tikriausiai, geri, harmoningi santykiai yra tie santykiai, kurie nuolatos keičiasi, leidžia mums kiekvieną dieną vis naujai pažvelgti į artimą bei save patį.   

 

 

Šiame spektaklyje persipina tiek realus gyvenimas, tiek mistika, pasireiškia siurrealizmo elementai. Ką tai suteikia pasakojamai istorijai? Kaip ją papildo? 

 

Spektaklyje yra kelios siužetinės linijos. Viena jų – tai santykių tarp brolio ir seserų linija, kuri yra pakankamai dažna ir aiški – čia veiksmas sukasi aplink nekilnojamąjį turtą. Turėdami tokius buitinius siužetus, mes įgyjame apibendrintą, supaprastintą vaizdą ir aš nesakyčiau, kad čia yra mistikos. Spektaklyje kalbama apie tai, ką sapnuoja pagrindinis veikėjas, būtent tai leidžia pažvelgti į jį ir į mirusio tėvo figūrą iš kitos pusės.

 

Kita siužetinė linija – dabartis. Tai pagrindinio veikėjo bandymai išsiaiškinti santykius su savo praeitimi ir bandymas suprasti save. Šios linijos persipina į vieną gražų kilimą, vieną raštą, kurį galima įvardinti vienu žodžiu – žmogus. Mes esame įvairūs, galime matyti save įvairiausiais  rakursais ir tai daryti ne tik veidrodyje, bet ir atpažinti save kituose. Mes galime bendrauti su savimi ir kitais sapnuose, pokalbiuose, galime bendrauti maldoje. Yra begalės būdų.  

 

Spektaklyje vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas, visiškai idiliškas, kasdieniškas ar tai gali būti atpažįstama ir artima miesto žmogui?

 

Jeigu būsime labai tikslūs – tai nėra kaimo gyventojai, jie nėra žemdirbiai ar žmonės, kurie užsiima gyvulininkyste. Čia labiau tiktų apibendrinimas, kad tai žmonės, kurie gyvena ne mieste. Istorija yra atpažįstama ir miestiečiams, ir sostinės gyventojams, ir pačių mažiausių kaimų gyventojams, nes spektaklyje kalbame apie gyvenimą šeimoje ir apie gyvenimą su pačiu savimi. Visai nesvarbu, kur tu esi – ar sostinėje, ar provincijoje, ar rūmuose, ar bačkoje, esmė, kad visur esi pats su savimi arba su savo artimaisiais, kurie yra tavo atspindys. Dėl šios priežasties, šis spektaklis bus suprantamas įvairių socialinių sluoksnių žmonėms. Juk vienatvė neturi adreso, ilgesys neturi kvadratūros, o santarvei su kitais, išmetamųjų dujų kiekis arba berželių skaičius už lango didelės įtakos nedaro.

 

Dažnai žmonės yra linkę įasmeninti daiktus, vietas, namus. Kaip manote, kodėl tai vyksta? Kodėl žmogus labiau linkęs vertinti tai, ką turėjo, tik tada, kai praranda?

 

Praradimas yra atsitraukimas, o atsitraukus geriau matosi. Kaip ir tapydamas paveikslą, atsitraukęs per atstumą pradedi geriau matyti spalvų sąskambius. Taip yra ir su rutina – kai esi per daug arti žmogaus, per daug arti veiklos, daiktų, tu jų nematai. Kai juos prarandi, nuo jų atsitrauki, tada pradedi matyti pilną jų grožį.

 

Įasmeninti, prisirišti prie daiktų žmonės linkę, nes tai suteikia saugumo ir pastovumo iliuziją. Kaip žinia, jeigu nori pastovumo, turi išmokti nuolatos keistis. Jeigu nori išlaikyti pusiausvyrą, turi nuolat minti pedalus. Noras prisirišti kyla iš saugumo poreikio. Norisi aiškumo, norisi nuspėjamumo, nes jeigu galiu nuspėti, vadinasi, galiu pasiruošti, jeigu galiu pasiruošti, vadinasi, esu saugus, o jeigu esu saugus – esu gyvas. Kartais daiktai arba turtas sukuria šią pastovumo iliuziją, tačiau pastovaus nieko nėra.  Pastovumas yra tai, kas nuolat kinta. 

 

Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?

 

Sakyčiau, kad šio spektaklio tikslinė auditorija yra žmonės, kurie neieško teatrinio eksperimento, nes čia jo nebus – tai tradicinio, konvencinio teatro spektaklis, skirtas žmonėms nuo maždaug 25 metų amžiaus. Žmonėms, kurie jau bando kurti savo šeimą, po truputį pradeda imti gyvenimą į savo rankas. Jis tikrai skitas tiems, kurie nori geriau suprasti save ir savo artimą, nori turėti galimybę iš šalies pastebėti ir pamatyti, jog ne jiems vieniems yra sunku, ne jiems vieniems vieniša, ilgu, ir kad ne jie vieni sunkiai dirba tam, jog lengvai sutartų su artimiausiais žmonėmis.

 

Kokią žinutę norėtumėte perduoti auditorijai? 

 

Nenorėčiau kalbėti apie konkrečią žinutę. Spektaklis visą laiką yra kūrinys, kuris veikia daugeliu kanalų. Kartais pats ritmas gali būti daug iškalbingesnis negu tekstas. Kartais tekstas gali reikšti daugiau negu trys valandos veiksmo. Teatras tuo ir yra stiprus, kad mes veikiame, kuriame veiksmą scenoje, o žiūrovai kiekvienas pagal save išsineša tai, ką gali išsinešti. Reikėtų palikti atvirą erdvę žiūrovams tapti spektaklio bendraautoriais. 

 

Ar statant spektaklį pasiekiamas taškas, kai jau atrodo, kad viskas padaryta ir nebėra ko pridėti? 

 

Aš visą laiką repetuoju spektaklius po premjeros tiek, kiek išeina. Pavyzdžiui spektaklio „Motina“, kuris teatre rodomas jau 10 metų, likimas susiklostė taip, jog dažnai yra laisvas vakaras būtent tada, kai rodomas spektaklis, todėl mes nuolat repetuojame prieš spektaklius. Yra ir kitokių spektaklių – pavyzdžiui spektaklis „Terapijos“, gyvuojantis daugiau nei 5 metus ir aktyviai rodomas, tačiau jo beveik nerepetuojame, bet dėka labai gerų aktorių spektaklis toliau gyvena savo gyvenimą.

 

Manau, kad būtina nuolat tobulėti ir kiekvieną kartą pasiruošti vis naujam spektakliui – nes kiekvieną kartą kitokie yra aktoriai, kitokie žiūrovai, kitokia diena. Svarbu tai, jog kurdami spektaklius, realaus gyvenimo laiko ir mūsų dabarties sąskaita, sukuriame iliuziją. Kiekvienas spektaklio rodymas yra pirmas ir paskutinis kartas,  todėl visada su aktoriais noriu pasiruošti kaip įmanoma geriau tam, kad jie jaustųsi laisvi ir būtų spektaklio valdovais.

 

Kas yra sunkiausia režisieriaus darbe? 

 

Sunkiausia yra tai, jog nors iš šalies atrodo, kad režisierius yra žmogus, nuo kurio priklauso visi esantys teatre ir teatrinis procesas, visgi režisierius yra labiausiai priklausomas žmogus. Režisieriaus darbas priklauso nuo to, kaip yra organizuojamos repeticijos, nuo to, kokie į repeticijas ateina aktoriai, kokia atmosfera mieste, kuriame tuo metu dirbi. Sunku ir tai, kad spektaklio metu dažniausiai negali daryti įtakos tam, kas vyksta scenoje.

 

Ką teatro kūrybiniame procese vertinate labiausiai?

 

Labiausiai vertinu galimybę susitikti ir pilnai išgyventi tai, ką galime išgyventi, kad po to netektų gailėtis to, kas neįvyko. Teatre ir scenoje man laimė yra ne tada, kai žinai, jog buvo, o tada, kai žinai, jog YRA, todėl po spektaklių nedarau aptarimų, nes jokie žodžiai neatstoja to, kas buvo išgyventa. Ką daryti vietoj to? Ruoštis naujam spektakliui ir žiūrėti, ką jame dar galima sukurti. Tuomet kūryba yra gyva, tada kuriama iliuzija tampa verta gyvenimo. Kuriam gyvendami, o gyvenam kurdami.

 

Teatras tuo ir  yra įdomus, kad – iš vienos pusės – jis gyvuoja  tūkstantmečius ir jo veidas yra pakankamai panašus, nepaisant to, jog gali keistis veido išraiškos, bet tai vis tiek yra teatras. Kita vertus, tas veidas niekada nebūna vienodas. 

 

Minėjote, jog laisvu laiku skaitote. Kokią literatūrą renkatės, kai ruošiatės repeticijoms ir vyksta kūrybinis procesas? 

 

Aš visą laiką skaitau kelias knygas vienu metu, bet dažniausiai tos knygos būna vienos temos ar vienos krypties. Ruošiantis repeticijoms skaitau profesinę literatūrą, tai būna knygos susijusios su teatru, pavyzdžiui teatro istorija ar teatro teorija, teatro praktikų ir teoretikų darbai. Taip pat renkuosi psichologijos, psichoterapijos krypties knygas ir, žinoma, grožinę literatūrą.

 

Kalbėjosi

Rytenė MORKŪNAITĖ

*****

 

Projektas LT-RU-2-063 „Kuriame tiltus: turizmo ir kultūros plėtra Sovetsko ir Alytaus regionuose“ finansuojamas Europos Sąjungos. Bendras projekto biudžetas – 573 856,81 EUR, o programos finansavimas sudaro 516,471.12 EUR. Alytaus miesto teatro dalis biudžete – 267951,84 EUR, o programos finansuojama dalis Alytaus miesto teatrui – 241,156.65 EUR. Projekto trukmė – 24 mėnesiai. Už publikacijos turinį atsako tik Alytaus miesto teatras ir ji negali būti laikoma atspindinčia Europos Sąjungos požiūrį.

 

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai