Kalnėnų kaime, Nemunaičio seniūnijoje jau beveik 4-erius metus auginami lietuviams dar nelabai pažįstami valgomieji sausmedžiai. Šio ūkio įkūrėja – Laima Statutaitė. Gimusi ir užaugusi Dzūkijoje, vėliau karjerą pradėjusi sostinėje, ji daugiau kaip 10 metų vadovauja žinomam Lietuvos restoranų tinklui. Tėčio ūkyje Kalnėnuose jos sukurtas sausmedžių uogynas – atgaiva po įtempto darbo sostinėje ir kartu – naujas iššūkis. Apie tai kalbamės su pačia ūkio įkūrėja Laima STATUTAITE. 

- Kaip kilo idėja įkurti būtent sausmedžio uogų ūkį?

- Dirbant restoranų versle tavo kiekviena diena – lyg išprotėjusi, darbo ir atsakomybių daug, kitaip tariant, tu tiesiog „ari“. Tad kai sužinojau, jog laukiuosi vaikelio, supratau – laikas kažką keisti. Kalnėnuose – mano tėčio tėviškė. Jo tėvo, mano senelio jau seniai su mumis nebėra, bet  tuose namuose veiksmas vyksta. Anksčiau tėtis augino Lietuvos sunkiuosius žirgus, dabar  – avis, na, o dabar dar ir uogos (šypsosi).

Man čia – šventa žemė, tik čia taip gerai jaučiuosi, o ir mano draugai, atvykę į Kalnėnus, pritaria, kad čia itin gera. 

- Kuriant ūkį reikalingos specialios žinios, ar jų turite, kur viso to mokėtės? Juk darbas restorane ir ūkyje – tai du skirtingi dalykai?

- Dvejus metus, kaip aš mėgstu sakyti, dariau namų darbus – važiavau į mokymus, vasarą – į lauko dienas, pas ūkininkus, informacijos ieškojau internete, kreipiausi  į uogų ūkių  profesionalus.

Mūsų ūkis vystėsi atmetimo būdu. Iš pradžių norėjome daryti tokį daugiakultūrinį ūkį, kuriame būtų visko po truputį, bet paskui supratome, kad kai visko būna daug – tai nesigauna nieko. Taip nusprendėme susikoncentruoti ties viena kultūra. Mes rinkomės tarp braškių, aviečių, šilauogių, bet galiausiai nutarėme, kad šiame ūkyje auginsime sausmedžio uogas, nes jos yra neįprastos, dar nedaug kas apie jas žino. 

- Su kokios problemomis susidūrėte, tapusi „ūkininke“?

- Jeigu koks patyręs ūkininkas būtų stebėjęs, kaip aš sodinu pirmuosius daigus, – tikrai būtų  juokęsis,– prisimindama veiklos pradžią šypteli Laima. Aš viską dariau kaip mokinukė – iš vadovėlio, klioviausi geriausiais patarimais ir, manau,  man pavyko!

Mūsų uogų ūkis prasidėjo nuo 1 ha sausmedžio sodinukų. Pirmieji metai derliaus ne kažin ką  atnešė, bet kitais uogų jau buvo daugiau, trečiais – dar daugiau, o šie metai – jau rekordiniai. Vos spėjome skinti ir realizuoti uogas. Jų priskynėme gerokai virš tonos. Atsižvelgus į mūsų plotus ir itin trumpą, vos dviejų mėnesių uogų skynimo laikotarpį – tai labai daug.

Problemų būta įvairiausių, kitą kartą, kol pats nesusiduri – negalvoji, kad taip gali būti. Praėjusiais metais, prekiaujant per „Mangų mangas“, gavome itin didelę uogų rezervaciją. Bet tris dienas buvo liūtys, o per lietų uogų skinti negalima, nes tuomet jos pasidaro itin minkštos ir trapios. Man tada kilo šokas, persipynęs su baime, kad ir derlius žus, ir užsakymo neįvykdysime. Teko gerokai padirbėti, prisitaikyti prie oro sąlygų ir surinkti uogas užsakymui. Tada supratau – dirbant tokį darbą, turi pagalvoti apie visas galimas kliūtis.

Kitas iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, – uogų realizavimas. Kaip ir sakiau – Lietuvoje žmonės  šių uogų dar nežino, arba įsivaizduoja jų visai kitokį skonį. Tenka gerokai padirbėti, kad uogos būtų parduotos.

- Jūsų ūkio pavadinimas - „Borealis“, ką tai reiškia?

Pavadinimas kilo iš to, kad pas mus yra auginamos 4 skirtingos sausmedžio uogų rūšys, visos  išsiskiria savitu skoniu. „Borealis“ man skaniausia, būtent todėl  ir pavadinimas toks. 

- Sakote, kad sausmedžio uogos skiriasi  skoniu, kitomis savybėmis, tad kuo gi jos ypatingos?

Pirkėjų nuomone, sausmedžio uoga – karti, rūgšti, nes vyresnieji ją tik tokią ir pamena, kuomet ji buvo atvežta iš Sibiro. Mūsų auginamos uogos nė iš tolo neprilygta toms senosioms. Šiuo metu daugiausia pirkėjams pasakoju apie šias uogas bei jų naudą. Jos yra desertinės, tirpsta burnoje. Negana to – jose gausu naudingų mineralų bei vitaminų, tokių, kaip vitaminas C, antocianinai, antioksidantai.

Kur sezono metu galima įsigyti jūsų uogų?

Ūkyje dirba beveik visa mūsų giminė – tėvai, dėdės, tetos, net ir kaimynai ateina į talką. Kadangi uogos trapios – joks mechanizmas jų nesurinks, tad reikia įdėti daug rankų darbo norint gauti rezultatą. Šiais metais, kai buvo labai daug uogų, mano 5-erių metų dukra kasdien vis klausdavo: „Mama, o kada baigsis uogos?“,– prisimindama juokiasi ūkininkė. 

Toks visos šeimos įtraukimas į darbus išėjo savaime, nors, žinoma, ieškojome ir nuolatinio darbuotojo, deja, niekas nesusidomėjo. Gal mūsų krašte jau nėra bedarbių?

Didžioji dalis uogų parduodamos, galima sakyti, senoviniu būdų – susisiekus telefonu arba iš lūpų į lūpas,– juokiasi ūkininkė. 

- Problemos, su kuriomis susidūrėte, kurdama uogų ūkį, jau lyg ir išspręstos, ar visgi laukiate kokios nors paramos iš Alytaus rajono savivaldybės? Kokia pagalba būtų reikalinga?

- Manau, didžiausia Alytaus rajono savivaldybės pagalba ir yra štai toks mūsų veiklos, mūsų ūkių viešinimas. Ypač smulkiesiems ūkininkams – tai didelė parama, nes kuo daugiau žmonių apie mus sužino, tuo didesnė tikimybė, kad jie mūsų užaugintų uogų įsigys. Ūkio populiarinimas – sunki užduotis, tai užima laiko, nemažai kainuoja, tad kiekviena informacija, susijusi su mūsų veikla, mums padeda tapti žinomesniais. 

- „Borealis“ ūkio ateities planai – kokie jie? 

- Vystant ūkį kyla naujų idėjų. Šiais metais buvome padarę eksperimentą, pasisodinome moliūgų, deja, vasara jau baigiasi, o moliūgai dar maži, matyt, jiems netiko žemė ar kas kitas. Toks gyvenimas – kartais būna ir nesėkmių, bet be jų – netobulėji. 

Kitas mūsų projektas – šaltuoju sezonu pardavinėti šaldytas uogas. Gamybos procesą jau pradėjome, beliko viską iki galo suderinti, ir bus galima  artimiausiu metu pas mus įsigyti šaldytų itin saldžių ypatingo skonio uogų. 

Pavasarį dar viena naujovė – uogų sodinukai. Ši mintis kilo tada, kai vis daugiau sulaukdavau klausimų, ar pas mus galima įsigyti ne tik uogų, bet ir vaiskrūmių. Tuomet pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. 

Vystant tiek uogų, tiek kitus verslus negalima sustoti, reikia nuolat tobulėti, pirkėjui pasiūlyti ką nors naujo. Tai turbūt ir yra sėkmingo verslo planas.

Kuomet pradėjau auginti uogas, o vėliau ir jas pardavinėti, sutikau tiek daug gerų žmonių, išgirdau tiek daug įdomių istorijų. Man didžiausias šio darbo atpildas – pirkėjo pasisveikinimas, geras žodis, tai – lyg gyvybės eliksyras širdžiai, dėl jo atsiranda noras toliau dirbti, stengtis, kurti. 

- Dėkojame už pokalbį.