„Ramybės oazė“, - taip žvelgdama į atokų namelį medyje, esantį Verebiejų kaime, sako jo įkūrėja Ieva Žvinakevičiūtė. Čia nėra elektros, nesutiksi žmonių, bet iš Alytaus kilusi moteris taip ir norėjo – kad atvykusieji pabėgtų nuo šurmulio ir net nekiltų klausimų, kur įkrauti telefono bateriją. Geriausia būtų jį išvis padėti į šalį. Ir vietoj naršymo internete, verčiau suklusti pamačius prabėgančią stirną ar įsiklausyti į iš Žuvinto gamtinio rezervato atskrendančių paukščių klegesį.

Jų čiulbesio čia daug. Kai aplink tokia tyla, sparnuočių balsai girdisi gerai. Namelis taip ir vadinasi – paukčių namelis. I. Žvinakevičiūtė jį pati projektavo, statė, aktyviai dalyvavo visame kūrimo procese.

„Kitaip būti ir negalėjo, juk pati esu architektė. Nuo mažesns labai mėgau gamtą. Čia, Verebiejuose, pas senelius, prabėgo mano vasaros. Šioje vietoje, kur dabar yra namelis, anksčiau nieko nebuvo. Kadangi pati esau gamtos vaikas, pradėjau domėtis namelių medyje projektavimu.

Šis paukščių namelis – tai ne vien statinys, ne vien nakvynė. Tai – bandymas žmogų pritraukti arčiau gamtos, vesti jį į naują pažintį su savimi, parodyti, kiek nedaug reikia susikurti laimei ir joje atrasti kažką nepatirto, kitokio nei mums įprasta“, - pasakojo I. Žvinakevičiūtė.

Būtent noras žmones priartinti prie gamtos pasaulio alytiškę ir pastūmėjo imtis namelio medyje statybų. Architektūros studijų metu ji žinias gilino, praktikos sėmėsi Vokietijoje. Ir nors dabar dar ne vienam nameliai medyje asocijuojasi su vaikų žaidimais, pasaulinės tendencijos rodo ką kita – tokie nameliai populiarūs ir tarp suaugusių, išsiilgusių gamtos ir ramybės prieglobsčio.

Namelio statybos užtruko. „Kai turi ir idėją, ir pinigų, viskas einasi kur kas greičiau, bet kai turi tik idėją, o lėšų reikia ieškoti, darbai užsitęsia. Tad namelio statybos, pilnas įrengimas, truko kone dvejus metus, o prie darbų pinigine prasme prisidėjo, aukojo visi, kas galėjo“, - sakė 27 metų moteris.

Pasirodo, Ieva savo idėją buvo užregistravusi vienoje idėjų platformoje internete. Jos principas toks: jei žmogus patiki tavo idėja, jis vienaip ar kitaip gali ją paremti. Tad žmonės dar net nepastačius namelio, iškart ėmė užsakinėti jame nakvynes, rezervuoti vietas ir už tai iš anksto susimokėjo.

„Ir po to kelio atgal jau nebebuvo. Jei tavimi patikėjo, parėmė, tu turi padaryti, ką žadėjai. Tai buvo dar vienas postūmis eiti į priekį. Lengva nebuvo, bet aš nemėgstu blaškytis, turiu tikslą, kurio nuosekliai siekiu.

Taip ir šįkart, visame procese dalyvavau nuo pradžios iki pabaigos, ne tik projektavu, bet kiek sugebėjau ir galėjau, dirbau statybose. Tai tik į gera, nes labai puiku, kada tu savomis rankomis gali prisiliesti prie to, ko sieki, matai realią situaciją ir lengviau priimi sprendimus“, - kalbėjo alytiškė.

Ji atvira: daug padėjo artimieji, draugai, pažįstami. Jie ir rėmė, ir darbuose dalyvavo. Tad dabar paukščių namelio viduje, ant sienų, yra išraižyti jam atsirasti padėjusių žmonių vardai ir padėka.

Pati Ieva dabar gyvena Vilniuje, bet į Verebiejus atvažiuoja dažnai, čia gyvena jos brolis, o Alytuje – tėvai. Moteris namelyje lankėsi ir liepos pabaigoje, tąkart vyko įkurtuvės. Pernakvoti namelyje jau taip pat spėjo.  Alytiškė įsitikinusi: jei neišbandysi pats, tai ir žmonėms tinkamai papasakoti negalėsi ir ar viskas yra kaip planuota, tikėtasi – nežinosi. Namelio dvasią reikia pajusti pačiam.

I. Žvinakevičiūtė tikisi, kad žmonės, ieškodami ramybės paukščių namelyje, kartu naujai atras, pažins ir Verebiejų kaimą, jo apylinkes, neskubėdami pažins Alytaus rajoną, apsilankys visai netoliese esančiame Žuvinto biosferos rezervate. Namelyje yra ir paukščių pažinimo knyga.

„Kartais žmonės teiraujasi, tai kaipgi ten galima be elektros? Galiu patikinti – tikrai įmanoma. Ir jūs netgi nustebtumėte, kokių tai potyrių suteikia. Yra žvakės, yra šviečiančios girliandos. Kartais laimei reikia tiek nedaug ir tokių mažų dalykų. Mes visi tai žinome, tačiau bėgime, skubėjime pamirštame“, - sakė alytiškė.