Taip jau sutapo, kad po referendumo Katalonijoje, kurio skiriamasis bruožas buvo niekuo nepaaiškinamas smurtas prieš taikius piliečius, iškart kitą dieną prasidėjo eilinė Europos Parlamento sesija.

Įvykiai Ispanijoje, sutikite, ne kasdieniai. Todėl daugelis parlamentarų tikėjosi, kad totalus smurtas ir situacija Katalonijoje taps pirmųjų debatų tema. Taip neatsitiko.

Šiek tiek patikslinant darbotvarkę, parlamentarai pirmadienį buvo informuoti, kad apie situaciją dėl Katalonijos referendumo bus diskutuojama trečiadienį popiet. Atvirai pasakius, mane toks požiūris šokiravo. Negalima dvi dienas kalbėti apie trečiaeilius dalykus, diskusijas apie demokratiją ir diktatūrą atidedant vėlesniam laikui.

Manau, kad ir mes Europos Parlamente, ir Europos Komisija, ir Vadovų taryba pirmiausia turėjo pasisakyti demokratijos klausimu. Pradedant nuo to, kaip mes ją suprantame.

Aš dar pirmadienį kreipiausi į Europos Vadovų Tarybos pirmininką Donaldą Tuską, kviesdamas kuo greičiau sušaukti neeilinę Europos Vadovų Tarybą būtent dėl įvykių Katalonijoje ir Ispanijos veiksmų prieš šio regiono žmones.

Nuotraukos iš Katalonijos visam pasauliui parodė kitokį negu iki šiol buvo įprasta demokratijos vaizdą.

Tikros demokratijos nereikia ginti nei šautuvais, nei guminėmis lazdomis. Tokie veiksmai vienoje iš Europos valstybių akivaizdžiai prieštarauja pamatiniams Europos Sąjungos principams, žodžio ir susirinkimų laisvei.

Išdrįsiu paklausti: kuo tai skiriasi nuo 1956 metų Vengrijoje, nuo 1968 metų Čekoslovakijoje, nuo 1988 metų Lietuvoje ir 1989 metų Gruzijoje, kai policija ir kariuomenė bananais, kastuvėliais ir tankais „auklėjo“ demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės siekiančias tautas?

Kai kurie politikos apžvalgininkai, net ministrai sako, kad šių dalykų negalima lyginti. Lietuva ir Gruzija tada buvo okupuotos. Kaip argumentas prieš referendumą pateikiami žemaičiai, Vilnijos kraštas. Neva, kas būtų, jeigu žemaičiai šiandien panorėtų atsiskirti nuo Lietuvos?

Aš pats esu žemaitis, bet niekada nepuoselėjau tokių idėjų. Manau, kad ir Žemaitijoje šiandien nėra galvojančių apie atsiskyrimą. Šiuo atveju nereikėtų lyginti nepalyginamų dalykų.

Skirtingai nuo Lietuvos regionų, katalonams, kaip beje, ir baskams, yra įstatymais suteikta tam tikra autonomija. Bėda ta, kad pastaraisiais metais realiais veiksmais ji buvo siaurinama. Ispanijos vyriausybė atmetė bet kokias dialogo ir derybų dėl jos stiprinimo galimybes, todėl šiandien rezultatas yra toks.

Tauta nori būti pakankamai savarankiška, o tautų apsisprendimo galimybė tarptautinės teisės sampratoje dar nėra panaikinta. Žinoma, kai kurie su dvasiomis bendraujantys teisėjai visuomet sakys, kad vienu atveju ta apsisprendimo teisė yra gerai ir yra teisėta, o kitu ji drasko valstybes, jų teritorinį vientisumą.

Taip pat buvo galima argumentuoti ir 1990 metais, kai Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų sąjungos. Panašiai būtų galima kalbėti ir apie Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos. Bėda ta, kad pastaraisiais metais tautų savarankiškumas ir teisė į savo valstybę gali būti pripažįstama tik po didžiulių aukų, kaip būtent Kosovo atveju. Negi tokių aukų prireiks ir Ispanijoje, kad katalonams būtų suteikta teisė į valstybę?

Negi norima, kad katalonai pasektų baskų ETA pavyzdžiu ir imtųsi ne taikiai iškeltomis rankomis, bet ginklu ir teroro aktais kovoti už savo nepriklausomybę ir suverenumą? Vargu, ar kam nors iš protingai mąstančių politikų to iš tiesų reikia.

Akivaizdu, kad artimiausiu metu Europos Sąjungai teks išgyventi valstybių ir tautų siekio vis labiau savarankiškai spręsti savo reikalus protrūkį. Lenkija, Vengrija, Čekija tokį siekį demonstruoja vis dažniau. Kartais tą daro ir Austrija. Didžioji Britanija jį jau pademonstravo „Brexit‘u“.

Kuo daugiau bus noro federalizuoti Europos Sąjungą, tuo labiau stiprės valstybių norai būti vis labiau savarankiškomis. Tačiau nepaisant šito, Europos Sąjunga nuosekliai stumiama būtent į federalizaciją. Pasiūlymai dėl vieningos euro zonos, vieno Europos Sąjungos vadovo, vieno finansų ministro.

Tačiau negalima sukurti stiprios federacijos iš ekonomiškai ir politiškai silpnų valstybių, kokiomis šiandien yra daugelis ES narių.

Stiprios ES pagrindu gali būti tik stiprios ir savarankiškos valstybės. Lietuvos politikų, kurie iš tiesų galvoja apie stiprios Lietuvos ateitį stiprioje Europos Sąjungoje, laukia nemenki iššūkiai. Jeigu nenusvers kita šiandien šalį valdančių pozicija – beatodairiškai pritarti globalizacijai ir ją įtvirtinantiems Europos Sąjungos valdančiųjų projektams. 

Parengta bendradarbiaujant su EP frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“