Europos Sąjunga mini savo šešiasdešimtmetį. Bus naujų deklaracijų, bus džiaugsmo ir pasididžiavimo tarptautinės nesantaikos ir įtampos fone. Bus įvairių vertinimų, kiek Lietuva pasiekė ES ir kaip ES padėjo Lietuvai. Žinoma, kažkas nepamirš ir referendumo dėl stojimo į ES su už vieną lietuvišką centą dalijamais skalbimo milteliais ir alumi bei lipdukais kiekvienam balsuojančiajam.

Šiame šventiniame fone nebus diskusijų apie tai, kas vis labiau neramina daugelį žmonių: dėl vis labiau neaiškių gyvenimo perspektyvų, nedarbo, didėjančios nelygybės ir galimybių trūkumo, ypač jauniems žmonėms.

Dažniau EP skamba diskusijos apie menamus populistus ir jų menamai daromą žalą Europos Sąjungai. Nors atrodo, kad nuolatinis kartojimas, jog ES populistai blogi, o visi kiti yra labai geri, bendrijai jau padarė meškos paslaugą. Visuomenė nebetiki užkeikimais, bet reikalauja konkrečių sprendimų.

Apie gerus, blogus ir neišvengiamus ES sprendimus, apie jos reikšmę ir vietą mūsų gyvenime, valstybėje ir pasaulyje – interviu su Europos Parlamento nariu, frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininku, Prezidentu Rolandu Paksu.

Žmones visada domindavo tam tikros ribos. Pavyzdžiui, kokio storio linija skiria meilę nuo neapykantos? Kur prasideda ir baigiasi riba tarp tiesos ir melo? Ar sąžinė ir politika gali derėti kartu?

Ko šiandien, praėjus šešioms dešimtims metų nuo deklaracijos dėl Europos Sąjungos sukūrimo, toje bendrijoje yra daugiau – meilės ar neapykantos? Ar Europos politikai yra pakankamai sąžiningi su savo valstybių piliečiais, kalbėdami apie bendrus interesus, bet veiksmais iliustruodami gerokai savanaudiškesnius dalykus?

Šeši Europos Sąjungos dešimtmečiai yra labai gera proga blaiviai įvertinti ne tik jos pastarųjų metų politikų veiklą. Iškart pasakysiu, ji, mano nuomone, yra pakankamai prasta, bet tas šešiasdešimtmetis suteikia progą iš naujo pažvelgti į jos esminę idėją, tikslą, dėl kurio ta ES buvo kurta.

Pirmiausiai ji kurta dėl ekonominių interesų. Vėliau prisidėjo ir politiniai. Tačiau pirmaisiais metais ir dešimtmečiais ji buvo kuriama būtent valstybių ir tautų pagrindu, jų sutarimo ir savitarpio susitarimo bei supratimo dvasia. Per keliolika pastarųjų metų ta dvasia bendrijoje yra prarasta.

Kūrybą pakeitė savotiškas nusistovėjusių ir laiko patikrintų principų pakeitimas kitais. Atsirado pernelyg daug neįsiklausymo į visuomenės poreikius ir lūkesčius. Europos Sąjunga, turėjusi būti gera motina, palengva ima tapti piktoka pamote.

Nereikia manyti, kad tų dalykų nepastebi visuomenė. Tai matydama ji atitinkamai reaguoja per vienus ar kitus rinkimus. Žinoma, atitinkamai reaguoja ir tie, kurie turi valdžią Europoje bei siekia ją išlaikyti.

Šiandien ES išgyvena rimtą konfliktą dėl valdžios. Net ne tarp atskirų politinių partijų ir politikų. Tarp visuomenės ir politikų. Net tarp skirtingai jos dabartį ir ateitį matančių politikų. Didžiausia ES krizės priežastis yra ne kokios nors išorinės jėgos, bet pirmiausiai padariniai, kuriuos sukūrė netoliaregiška ir savanaudiška politika. Socialinė atskirtis, bendrijos narių pragyvenimo skirtumai, pasirinktinai taikomos taisyklės, netoliaregiška imigracijos politika ir daugelis kitų priežasčių, dėl kurių turime tokią situaciją.

Situaciją, kurią anksčiau esate įvardijęs taip: Europos žmonės nebenori gyventi po senovei, o jos politikai po senovei valdyti nebegali? Tačiau kodėl politikai Europoje prieš šešis dešimtmečius sugebėjo susėsti ir susitarti dėl bendro darbo, sukurti Europos Sąjungą, o dabartiniai net jos išlaikyti negali?

Žiūrint, kokią ES išlaikyti? Jeigu tokią, kuri yra dabar, tai tikrai neverta. Ją būtina reformuoti. Tik ne federacijos linkme. Tai būtų tiesiausias kelias į ES, kaip bendrijos, pražūtį. Reikia siekti laisvos nuo didžiųjų valstybių diktato, savarankiškos nepriklausomų tautų Europos bendrijos, stiprinant dalykus, kurie jungia valstybes, ir paliekant tarpvalstybiniams santykiams tuos dalykus, kurie skiria. Būkime tikri: šalys dėl jų tarpusavyje pačios susitars.

Neseniai Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junkeris pristatė penkias galimas ES reformos kryptis. Ten yra ir „dviejų greičių“ Europa, ir ryškus federalizmo stiprėjimas ir variantas nieko nekeisti. Kuriai iš tų krypčių pritartumėte Jūs?

Nė vienai. Tai, kas pasiūlyta, kol kas labiau panašu į dar vieną projektą ar direktyvą, kurie daromi arba ES lėšoms įsisavinti, arba parengti dar vienai rezoliucijai, kurios nebus laikomasi ir ji nebus įgyvendinta.

Nežinau, gal iš tų penkių pasiūlymų turėtų gimti šeštas, o gal po diskusijų dar atsirasti ir septintas ar aštuntas, tačiau akivaizdu, kad pamatinė ES išsaugojimo aksioma turi būti orientuota į bendrijos valstybių savarankiškumą, bendradarbiavimą partnerystės pagrindais, sutarimą, o ne diktatą ar kaltinimus.

Užsiminėte apie ES lėšų „įsisavinimą“. Nepaisant pastarųjų metų ydingos politikos, Lietuva per tuos beveik 18 narystės ES metų gavo pakankamai daug lėšų. Šiuo atveju narystės nauda turbūt yra neabejotina?

O kur jūs matėte, kad aš būčiau pasakęs, kad narystė yra blogai ir Lietuvai reikia išstoti iš ES? Taip, ES Lietuvoje galime vertinti kaip sąjungą, kuri ne tik davė, bet ir atėmė. Savo prigimtimi davė daug demokratinių instrumentų. Kitas klausimas: ar visais tinkamai sugebėjome pasinaudoti?

Atėmė kai kuriuos dalykus: ar tinkamai sugebėjome ir norėjome kovoti, kad juos išlaikytume?

Vertinant ES ir Lietuvos narystę šioje bendrijoje, reikia matyti daugelį aspektų. Vienas iš jų yra tai, kad stodama į ES, Lietuva turėjo įvykdyti kai kuriuos įsipareigojimus, kurie mūsų valstybei nebuvo naudingi.

Gal daugelis jau pamiršo, kad Lietuva turėjo uždaryti savo atominę elektrinę. Kita sąlyga buvo atsisakyti savo valstybinio banko.

Prarasdama šiuos dalykus, Lietuva prarado tam tikras lėšas, kurias galėjo uždirbti dar dešimtmečius.

Manau, kad daug Lietuva prarado ir atsisakiusi lito bei pakankamai nepalankiu laiku tapusi euro zonos nare. 

Tapusi ES nare, Lietuva gavo prieigą ir prie ES fondų. Skaičiuojama, kad per 2007-2013 metų finansavimo laikotarpį šalį pasiekė mažiausiai 6 milijardai eurų paramos. Kai kurie ekonomistai sako, kad kasmet Lietuva gauna maždaug po milijardą eurų lėšų iš ES.

Kam iš principo skiriamas ES finansavimas? Jis skiriamas bendrijos šalims, siekiant sumažinti jų ekonominio išsivystymo skirtumus. Tačiau nepaisant šio aiškiai deklaruoto ir lengvai pamatuojamo tikslo, ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos ir turtingesnių ES valstybių po dvylikos metų ne tik nemažėja, bet kai kuriais atvejais netgi didėja. Nei pensijos, nei atlyginimai nesusilygino. Išmokos žemdirbiams kaip buvo nevienodos, taip ir liko. Gal tik maisto produktų kainos supanašėjo.

Sutikite, daug lėšų panaudota ne visai tinkamai. Prieplaukos, prie kurių laivai neatplaukia, asfaltuotas kelias, kur viena kita mašina pravažiuoja. Ir žemdirbys žemdirbiui nelygu, o paramos liūto dalį gauna stambieji ūkininkai.

Žinoma, kad iš ES gautas lėšas galėjome gerokai racionaliau panaudoti. Daugiau investuoti į pridėtinę vertę kuriančius objektus, o ne į tuos, kurių išlaikymui dabar dar papildomų lėšų reikia. Tačiau niekas nekalba, kad buvome pastatyti į tam tikras sąlygas dėl tų lėšų panaudojimo. Pavyzdžiui, ES paramos lėšomis buvo kompensuojama tik nauja žemdirbių įsigyjama technika.

Bet tai - detalės. Kol kas niekas neišdrįsta kalbėti apie esmę. O ji tokia: parama, kad ir kokia ji būtų, iškreipia rinką ir konkurenciją. Paramos lėšų gavimas kartais tampa verslo tikslu, mažina motyvaciją užsidirbti. Be to, projektų įgyvendinimo trukmė ir atrankos kriterijai užsitęsia pernelyg ilgai, per tą laiką keičiasi pačios rinkos poreikiai.

Vertindami ES finansinę paramą, turime nepamiršti, kad „dyki“ pinigai išlepina žmones, nebeskatina dirbti. Kai pinigai mokami už tai, kad vieni žmonės žemės nedirbtų, vadinasi, kiti turi iš to naudos. Jeigu tu dalykų nematė Lietuvos valdžia ir nesugebėjo tam pasipriešinti, yra blogai. Gal pasakysiu tai, kas tiesiog gali šokiruoti: valstybės kūrimą pastaraisiais metais pakeitė siekis pasinaudoti ES pinigais kaip biudžeto subalansavimo priemone, kurią valdžioje buvę ir esantys klaidingai supranta kaip valstybės kūrimą.

Bet Europos Sąjunga iš principo yra gerai?

Taip. Bendrija kaip atsvara didžiausioms pasaulio valstybėms. Laisvas prekių, kapitalo ir asmenų judėjimas bei vieninga rinka – tai yra esminiai jos privalumai. Bėda, kad negebame jais pasinaudoti.

Ta bendrija, kuri yra šiandien, yra bloga Europos piliečiams. Nereikia bijoti to pripažinti. Bet reikia drąsos priimti sprendimus ją iš esmės keisti. Ir nebijoti, kad tos bendrijos viešas įvertinimas, kaip negebančios susidoroti su iššūkiais, bus parankus JAV, Rusijai, Turkijai, Kinijai ar Indijai. Kaip tos bendrijos silpnumo parodymas.

Europos Sąjungos politikai bus stiprūs tik vienu atveju: jeigu jie sugebės pripažinti pastaraisiais metais padarytas klaidas, atsiprašyti už jas Europos žmonių ir priimti sprendimus, kurie iš esmės ištaisytų tų klaidų padarinius.

Jei stiprybės keistis, apčiuopti savyje stuburą atras Europos Sąjungos politikai, stipri bus ir Europos Sąjunga. Jei vėl bus svaičiojama apie dalykus, kurie Europą atvedė būtent į šią situaciją, gero nėra ko laukti.

Turite omenyje – karas?

Baikit, koks karas. Šiuolaikiniame pasaulyje yra galybė kitokių būdų ir priemonių užvaldyti valstybes. Taip, karinis konfliktas gali būti viena iš sudedamųjų šio tikslo dalių.

Lietuvoje ir taip jau kariaujama tarpusavyje. Dėl įtakos politikoje, dėl geresnio žemės sklypo, dėl pareigų ir įtakos ministerijoje ar savivaldybėje. Bėda, jeigu daugelis dar nesuprato, kad ta kova gali pražudyti valstybę.

Tokia pat bėda, jeigu ES politikai dar nesuprato, kad bendriją pražudys ne išorinių jėgų įsikišimas, bet vidiniai dalykai, negebėjimas bendrijos politiką formuoti pagal visuomenės lūkesčius. Tad ir klausimas šiandien turėtų būti formuluojamas šiek tiek kitaip: ne kokios ES mes norime, bet kokią kuriame?

Ar kuriame bendriją Europos žmonėms, ar darinį jos valdininkams? O gal ES kuriame laisvos rinkos ir vienalyčių santuokų garbintojams?

Privalome kurti kitokią Europos Sąjungą. Lygiai teisingą kiekvienam jos piliečiui ir socialiai prieš ją atsakingą. Suteikti jiems tokias privilegijas ir galimybes, kad ES būtų ne našta, bet pasididžiavimas. Kad kiekviena valstybė, didžiuodamasi savo kultūra, istorija ir tradicijomis, galėtų didžiuotis Europa, kuriai tie dalykai svarbūs ir esminiai. Ant kurių laikosi šis žemynas ir dvidešimt septynios jo šalys. Jų sąjunga išliks, jeigu ta laisvė, prisidengus demokratijos vardu, nebus išprievartauta.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“