Su Popiežiumi išlydėjome ir vasarą iš Lietuvos. Kai kas ir selfius spėjo pasidaryti. Rudenį pasitikome su trečiadienio šalnomis. Taip keičiasi mūsų gyvenimas. Gal ne kasdien taip kontrastingai. Ir anaiptol ne kasdien pamatome svarbius savo gyvenimui dalykus.

Jie nėra geopolitiški. Kai kažkas vyriausybėje nusprendžia kur nors dislokuoti kokias raketas ar nusipirkti dar vieną padėvėtą haubicą. Kai svarstoma apie įtakos zonų pasidalijimą tarp valstybių. Kai net aukščiausi politikai Lietuvoje prieš prasidedant trejiems rinkimams, pradeda aiškintis, kodėl tokios didelės kainos. Ir aiškinti, kaip jie siūlo jas sumažinti. Po to, kai ir jie turbūt nepastebi, nors mes labai gerai jaučiame, kaip diena po dienos tos kainos padidinamos.

Anksčiau negu kandidatai į Prezidento postą, pabiro kandidatai į Alytaus miesto merus. Šiaip tai esu už tai, kad būtų kuo didesnis pasirinkimas ir į vieną, ir į kitą postą. Tik, prisimenant šventų žmonių žodžius: daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Dar mažiau vedančiųjų.

Kažkaip apie kandidatus į Alytaus rajono merus kol kas tyla. Gal visi patenkinti vienu bene į trečią dešimtmetį vedančiu?

Primetamų įvykių ir prikišamai tyčia bei sąmoningai iškreiptai parodomame pasaulio ritme mes jau seniai esame praradę savo mąstymo galimybes ir prigimtinę nuostatą išlikti savimi. Žmogumi, kuriančiu pasaulį. Ne jį griaunančiu. Ne prie jo prisitaikančiu.

Mes nebesame žmogumi, priimančiu jį su visomis to pasaulio ydomis. Tik individu, siekiančiu susirinkti visus gražiausius jo sunokusius vaisius.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, atrodo, kad net didžiausių kataklizmų metais didesnė dalis lietuvių gebėjo išlikti žmonėmis. Šiandien taip jau nėra. Jei dalis šiandien turėtų ne tik laisvę komentaruose, bet ir laisvę mojuoti šautuvu, kiek iš jų išliktų žmonėmis?

Tai anaiptol ne retorinis klausimas. Užauginta pikta, nepakanti visuomenės dalis, kuri pirmiausia ieško nepanašių į save. Tamsesnės odos spalvos. Daugiau uždirbančių. Geriau gyvenančių. Valdžią turinčių. Gerai, kad kol kas jie neburia panašių į save. Piktų, pagiežingų, neva nuskriaustų, tarsi praradusių savo laisvę ir intelektą, nors tų dalykų jie niekada neturėjo.

Pagieža ir kerštu atmieštas visas pastarųjų dešimtmečių valstybės ir miesto gyvenimas. Čia jau seniai nebėra kūrybos. Tik žmonės iš trijų raidžių kontoros ar jų pasekėjai kurpia įstatymus ir teisės normas, pagal kurias prisako gyventi Lietuvai ir Alytui. Kurių potekstė iš tiesų yra tokia, kad valstybės ir miesto žmonės, kaip mąstantys individai, tiesiog išnyktų. Dalis emigruotų. Dalis susitaikytų. Dar viena dalis prisitaikytų. Taip valdžios žmonės pavergia sukurtas (arba atkurtas) valstybes ir miestus.

Ir net geriausia Šventojo Tėvo prakalba urbi et orbi nepakeis žmogaus veidmainystės ir godumo. Nes tas žmogus visada turės visas dešimt nuodėmių. Tačiau ir su jomis lauks aštuntojo pasaulio stebuklo. Ir visuomet ieškos kaltojo, kuriam galėtų suversti kaltes už visas savo nuodėmes.

Apsidairykite aplinkui: argi nematote tokių?