Papasakosiu jums apie 1956 metų Šv. Velykų naktį trijų bendraminčių draugų atliktą dvasinio, patriotinio pasipriešinimo okupacinei valdžiai žygdarbį. Prieš 65 metus tryse nepabūgome padėti galvas ir paskatinome žmonių viltis nepasiduoti bent dvasiškai – iškėlėme trispalvę ant aukščiausio Punios Margirio piliakalnio medžio.

Bet apie viską nuo pradžių. Keletas Alytaus rajono, Butrimonių vidurinės mokyklos moksleivių subūrėme pogrindinę bendraminčių grupelę. Mums augant, bręstant, matėme, kaip mūsų niekuo dėtus kaimynus vien už tai, kad turėjo daugiau žemės ir sugebėjo daugiau dirbti – vežė į Sibirą. Matėme ir girdėjome kalbas, kaip aplink vykdavo partizanų persekiojimas, žudynės, o suimtus gyvus žiauriai kankina. Matėme Butrimonių miestelio aikštėje ant grindinio išniekintus žuvusiųjų partizanų ir ryšininkų kūnus.

Sekėme politinius įvykius, domėjomės ir keitėmės nuomonėmis apie Lietuvos istoriją, kurią slėpė tuometinė valdžia ir mokytojai. Mums norėjosi kažkaip pasipriešinti.

Kaip galėjome tai padaryti?

Nusprendėme Šv. Velykų naktį Punios Margirio piliakalnyje iškelti trispalvę. Idėjos tikslas ir pasirinkta vieta mums atrodė labai gera. Piliakalnis apie 100 metrų nuo bažnyčios. Šv. Velykų rytą aplinkinių kaimų žmonės atvyksta į  ankstyvo ryto pamaldas ir pamatys plevesuojančią trispalvę, kuri okupacijos metais lietuviams buvo brangi, nes uždrausta, žadindavo patriotinius jausmus savo tėvynei.

Juk okupacinei valdžiai ir koloborantams trispalvė buvo neapykantos ir pykčio ženklas.

Norėjome palikti žinutę: žmonės, nors partizanai jau nuslopinti, bet vėliava iškelta, nes patriotai nemiega, o komunistai dvasiškai nepalaužia. Tautos pasipriešinimas nesibaigiantis.

Žygiui ruošėmės apgalvotai. Vėliavą pasiuvo patikima siuvėja. Paruošėme stiebą, virves ir vielą pririšti prie medžio viršūnės. Prieš kelias dienas dviračiu nuvažiavau apžiūrėti, į kurį medį teks įsliuogti ir kokio ilgio stiebą paruošti.

Prieš Šv. Velykų rytą, sutemus, tryse: aš, tuomet dvidešimtmetis Jonas Arbačiauskas, devyniolikmetis Gintautas Vabolas ir septyniolikmetis Vytautas Sakalauskas pavieniui dviračiais nuvažiavome iš Butrimonių apie 11 kilometrų į Punią, patykoję, ar niekas neseka, atlikome numatytą užduotį. Buvome suderinę aprangą – lyg tai vienas ir tas pats žmogus.

Naktis buvo nešalta, bet vėjuota, medyje buvo nelengva, o viršūnėje ir pavojinga. Abu bendražygiai sekė aplinką, bet pavojų neatsirado. Užduotį atlikome sėkmingai.

Liko svarbiausia – niekam niekada apie tai net neužsiminti. Paslaptį išsaugojome iki Atgimimo. Iškelta vėliava žmones pakylėjo, sovietinukai vykdė tyrimą, tačiau nieko neišsiaiškino.

Dabar didžiuojamės tos idėjos sėkminga baigtimi ir išsaugota paslaptimi.

Laikas ir gyvenimas keičiasi, šiemet, praėjus 65 metams, svajojau jau ne dviračiu, o mašina nuvažiuoti į Punią, užkopti į Margirio piliakalnį, apsidairyti, pasidžiaugti jaunystės prasmingu žygiu. Teks atidėti – karantinas. Deja, ir trijulės bendražygiai dalyvauti negalėtų – Gintautas Vabolas gyvena Klaipėdoje ir silpnos sveikatos, o Vytautas Sakalauskas jau iškeliavo anapilin.

Visus su Šv. Velykom! Laimei, šiandien esame laisvi.