„Kažkas kolekcionuoja pašto ženklus, suvenyrus, o aš kolekcionuoju pomidorų veisles“, - taip apie savo pomėgį kalba alytiškė Sandra Šimkevičė.  Moteris Alytaus rajone esančiame sode šiuo metu augina beveik 80 skirtingų veislių pomidorus, kuriuos beragaudamas vis negali atsistebėti, kad jie gali turėti tiek skirtingų skonių, formų ir spalvų.

 

Sode atranda ramybę

 

„Čia – mano ramybės oazė. Atvažiuoji, sudedi rankas į žemę ir, rodos, visas per dieną susikaupęs nuovargis išgaruoja. Skinu savo užaugintus pomidorus, ragauju, kitus vaišinu ir džiaugiuosi jais gražiai nunokusiais.

 

Žmogui labai gerai turėti sritį, pomėgį, kuris džiugina širdį. Į kurį pasinėrus, pabėgi nuo darbų, kasdienių rūpesčių. Būtent tai man suteikia pomidorų auginimas“, - pasakojo sodų bendrijoje „Volungėlė“ savo šiltnamį aprodydama 36 metų alytiškė.

 

 

Sunku patikėti, tačiau ši dabar vieną po kitos skirtingas pomidorų veisles vis išbandanti moteris kažkada pomidorų visiškai nemėgo – jų net ragauti nenorėjo, o ką jau kalbėti apie auginimą. Taip buvo iki kol neparagavo veislinių pomidorų.

 

Pamėgo tik paragavusi veislinių pomidorų

 

„Supratau, kad jie savo skoniu visiškai skiriasi nuo hibridinių, neprimena tų, kuriuos perkame prekybos centruose. Galima sakyti, kad atradau tikrąjį pomidorų skonį, įvairovę ir pradėjau juos valgyti“, - sakė  S. Šimkevičė.

 

Jos pažintis su pomidorais prasidėjo maždaug prieš šešerius metus.  Vyro močiutė leido savo sodyboje pasistatyti šiltnamį, o viena moteris kaip tik davė išbandyti skirtingų veislių pomidorų sėklų. Užsiauginusi ir paragavusi veislinių pomidorų, alytiškė jau į parduodamus parduotuvėse nesidairė, o ėmė intensyviai veislinius pomidorus auginti pati.

 

 

Iš pradžių buvo 20-30 veislių, o po to jau ir arti 100. Kiekviena veislė savotiška, išskirtinė, pasižyminti skirtingais skoniais, išvaizda, formomis. S. Šimkevičė apie kiekvieną jų pasakoja kaip iš rašto, žino, kur kuri auga, kviesdama ragauti, iškart apibūdina skonį.

 

„Šitas garbanotas, o tas – pūkuotas. Na, o šie atrodo kaip bananai. Prašome pragauti ir šampaninių, o tie mažyčiai – tokie saldūs tarsi uogytės. O tie savo dydžiu tai niekuo nesiskiria nuo šilauogių“, - pasakojo pomidorų „karalystę“ sode aprodydama moteris.

 

 

Kasmet išbando naujas veisles

 

Sandra ir pati kasmet atranda naujus skonius,  kadangi be išbandytų, kaskart sodina ir dar nežinomų veislių pomidorus.

 

„Kartais sėklas perku vien dėl įdomaus pavadinimo, kartais – pomidoro išvaizdos ar skonio savybių. Labai gaila, tačiau šie metai pomidorų auginimui nedėkingi. Kai kurių veislių  paragauti taip ir neteks. Panašu, kad šiemet pomidorus puola visos ligos ir kenkėjai, kurie tik gali“, - nuogąstavo pomidorų augintoja.

 

 

Pasak jos, šiųmečių nėra net ko lyginti su praėjusių metų derliumi. Pernai ir ankstesniais metais moters šeima savo užaugintų pomidorų skanavo net ir gruodžio mėnesį. S. Šimkevičė augina ir vėlyvųjų veislių, kurios savo vaisiais džiugina net ir tada, kada už lango spaudžia šaltukas.

 

 

Moteris bendrauja su veislinių pomidorų augintojais iš viso pasaulio, tapusavyje dalinasi patarimais, keičiasi sėklomis. Kaskart alytiškė sėklų prisirenka ir įsigyja tiek, kad visų išbandyti net nėra kur. Tenka pasilikti vėlesniam laikui.

 

 

Ant vienos kekės – 128 pomidorai

 

„Žinote, hibridinius pomidorus auginti kur kas paprasčiau – derlius garantuotas, jie kur kas labiau atsparūs ligoms. Bet aš jau geriau valgysiu kad ir vieną užaugusį veislinį pomidorą nuo daigo, negu dešimt beskonių hibridinių“, - tvirtino S. Šimkevičė.

 

Ji džiaugiasi, kad veislinių pomidorų auginimu „užsikrečia“ vis daugiau žmonių, kurie tarsi iš naujo atranda šių daržovių skonį.

 

„Kiek auginu, man dar nė karto nepavyko užauginti kilogramą sveriančio pomidoro. Buvo virš 900 gramų, bet ne daugiau.  Tad nors jų svoriu kol kas pasigirti negaliu, bet kiekiu – taip. Nuo vienos kekės ’Barry‘s Crazy Cherry’ veislės pomidorų tekę skinti net 128 pomidoriukus“, - pasakojo alytiškė.

 

 

Moteris teigė, kad iš savo užaugintų pomidorų gamina tik naminį pomidorų padažą, tyreles ir juos džiovina. Konservuotų pomidorų šeimoje niekas nevalgo.

 

„Pomidorams reikia ir laiko, ir rūpesčio. Gaila, ne visada jo galiu skirti tiek, kiek norėtųsi. Į sodą visuomet atvažiuojame tik pavasarį, vasarą, kada gamta atgyja. Rudenį ir žiemą jis man atrodo niūrus ir liūdnas. Tada jam leidžiame pailsėti vienam, o atšilus vėl sugrįžtame“, - sakė Sandra.