Tie, kurie apsilanko Alytaus rajone gyvenančios Jolantos Pileckienės namuose, negali atitraukti akių nuo ant komodos išrikiuotų lėlių. Visos jos – skirtingos, dailiai aprengtos, net turinčios savo spintą su gausybe drabužėlių, batukų, kepuraičių. Ir viską J. Pileckienė pasiuvo pati. 

Kiekviena detalė – skrupulingai apgalvota. Jos lėlės – lyg mažosios asmenybės su savo nuotaikomis, emocijomis – tiek daug širdies ir gerų minčių jose „sudėta“. Gal dėl to jos taip ir traukia – ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, kurie, paėmę lėles į rankas, nejučia nusikelia kažkur į vaikystę.

Savo lėlių „karalystėje“, Padvariškių kaime, J. Pileckienė pasakojo, kad lėlės jai patiko visuomet. Vaikystėje ji su jomis žaidė kone iki 12 metų, o kokybiškai pasiūtos, įdomios lėlės žavėjo ir suaugus.

Kiekviena lėlė – vis kitokia

Tai žinodama Jolantos pusseserė prieš keletą metų jai dovanų iš Sankt Peterburgo parvežė taip vadinamą Tilda lėlę. Pačią pirmąją tokio tipo lėlę 1999 metais sukūrė norvegų dizainerė. Lėlė išsiskiria tuo, kad jos akys – tai du taškeliai, skruostai – parausvinti, o burnos, lūpų – nėra.

„Ši lėlė neturi išankstinės sukurtos nuotaikos, vaikas tą nuotaiką tarsi gali įsivaizduoti pats, pagal žaidimo formą. Man šioji padovanota lėlė labai patiko, ir atsirado noras pačiai jas siūti, ėmiau domėtis, kaip tai daryti, dalyvavau mokymuose. Pati pirmoji mano pasiūta lėlė buvo būtent Tilda lėlės tipo“, - pasakojo Alytaus rajono gyventoja.

Po to Jolanta ėmė siūti lėles savo anūkėms. Kaip pati sako, jos iš pradžių buvo nesudėtingo pasiuvimo, daug kas tiesiog priklijuota, prisiūta, lėlės – nenurengiamos. „Tokios kaip skudurinės Onutės“, - šypsojosi moteris.

Bet vėliau Jolanta ėmėsi sudėtingesnių technikų, norėjosi, kad būtų galimybė pasukti lėlių galvas, pasodinti, sulenkti kojas, jas perrengti kitais drabužiais, batais, šukuoti plaukus.

„Dviračio neišrasi, daug kas jau sukurta, ir žmonės tik atkartoja. Tačiau vis tiek, nors ir siūsi pagal vienodą techniką, kiekvieno sukurta lėlė bus skirtinga. Man buvo svarbu, kad vaikams būtų įdomu jomis žaisti, keisti drabužius. Lėlės gali su savimi turėti rankines, laikyti rankose žaisliukus“, - pasakojo tvarkingai išdėliotas lėles rodydama moteris. 

Siūdama atranda ramybę

Jas ji siuva trejus metus – sako, kad tai – pomėgis, kurio metu atsipalaiduoja, atranda ramybę. J. Pileckienė jau iš anksto mintyse susikuria vaizdą, kaip lėlytė turėtų atrodyti, tačiau gaminimo procese kartais atsiranda ir neplanuotų detalių – nuo to tik smagiau.

Jolantos teigimu, jai sunkiausia būtų atkartoti tokią pačią lėlę, kokia jau yra. „Mėgstu laisvai eksperimentuoti, norisi, kad kiekviena lėlė būtų individuali, kitokia. Būtų neįdomu siūti vienodas“, - sakė moteris.

Jos siuvami drabužiai, batai lėlėms – taip pat kiekvienas išskirtinis. Jų Alytaus rajono gyventoja turi prisiuvusi visą dėžę. O ir lėlių visokių yra: tiek siūtų, tiek nertų.

J. Pileckienė juokauja, kad kartais iš vaikų sulaukia klausimų, kodėl lėlės dažniausiai – vien mergaitės, o kur lėlės berniukai? Tad Jolantai yra tekę siūti ir lėlių-berniukų. Vienas ligšiol stovi jos kolekcijoje, o kitas – Joniukas – iškeliavęs su Grytute į kitus namus.

„Nors yra kaip ir įprasta, kad lėlės – tai vaikams skirti žaislai, tačiau mano lėlytėmis domisi ir suaugusieji. Daugelis nori pasižiūrėti, paglostyti, tarsteli, kad lėlės sukelia malonius prsiminimus apie vaikystę, o kai kurie jas naudoja kaip interjero detalę: lėlės tokios mielos, kad norisi namo parsinešti“, - kalbėjo lėlių kūrėja.

Piktų lėlių nesiuva

Neretai jos siūtas lėles išbando vyresnioji anūkė, daugelis lėlių pasilieka moters namuose, o kitos iškeliauja į naujus namus, kur jų nekantriai laukia.

„Dėdama į dėžutę, prieš kažkam dovanodama, tarsi savotiškai atsisveikinu, visgi tai – mano kūriniai. Bet žinau, kad keliauja į geras rankas, kažkas labai apsidžiaugs, tai ir pačiai širdy smagu. Siūdama lėles, „įdedu“ daug gerumo, šilumos, meilės, perduodu tik geriausias emocijas“, - pasakojo J. Pileckienė.

Būdama blogos nuotaikos ar supykusi, ji lėlių niekada nesiuva. Sako, kad yra tekę lėlę ir išardyti, mat ši atrodė labai pikta. „Vadinasi, gal siuvėja tuo metu buvo ne pačios geriausios nuotaikos – tai tokia ir lėlytė patapo. Taip būti neturėtų. Gali būti linksmesnės ar ne tokios linksmos, bet ne piktos“, - juokėsi Jolanta.

Daug gerų emocijų ir nesuvaidinto nuoširdumo moteris pasisemia ir savo darbe. Jau daugiau kaip 30 metų ji dirba Lazdijų ligoninėje slaugytoja – rūpinasi vaikais. Čia tenka ne tik reikiamus darbus, procedūras atlikti, bet su mažaisiais ir pabendrauti, paguosti, pasikalbėti. 

Moteris sako, kad kitokio darbo kaip tik su vaikais – ji neįsivaizduojanti, nes net iš pačių mažiausių galima daug ko pasimokyti – tikrumo, gerumo, o kartais tiesiog gebėjimo pasidžiaugti mažomis smulkmenomis – visai kaip vaikystėje.