„Šimtas devyniolika mažų ir didelių pirčiupiečių sudegė liepsnose. Deja, karas atnešė ne vieną tokią tragediją. Šiandien, nusilenkdamas toms aukoms, džiaugiuosi, kad šio kaimo tragedija gyva ir jaunimo širdyse“, - vakar, minint Pirčiupių 70-ąsias metines sakė Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas.

Susirinkus pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių, prisiminta dar tokia nesena, didelė ir šiurpi mažo Dzūkijos kaimo tragedija, kai 1944 m. birželio 3-ąją, vos išaušus, vokiečiai apsupo Pirčiupių kaimą ir, suvarę į kluonus, gyvus sudegino šimtą devyniolika žmonių.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo „Pirčiupių motina“. Minėjime dalyvavo ir dvi paskutinės šių šiurpių įvykių liudininkės Marija Jevčenko–Saulėnaitė ir Antosė Urbelionienė.

Minėjimas prasidėjo trimitų garsais ir Varėnos kultūros centro choro „Harmonija“ daina „Šalis mana, širdis mana“.

Minėjime dalyvavęs LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius sakė, kad Pirčiupių tragedija dar nespėjo tapti legenda, nes įvykiai dar neseni ir labai šiurpūs, nors su šio kaimo tragedijos faktu ir liūdnu paminklo „Pirčiupių Motina“ įvaizdžiu užaugo jau ne viena pokario karta. „Nusikaltimas ir nusikaltėliai neturi tautybės. Mes neklausiame, kuo nusikalto šie žmonės ir už ką jie buvo sudeginti. Bandome sau paaiškinti, kad dviejų didelių jėgų susidūrime mažas Dzūkijos kaimas buvo tik dar viena baudžiamoji akcija. Šiandien saugome aukų atminimą ir smerkiame tuos, kurie ir prieš septyniasdešimt metų ir dabar drįsta pakelti ranką prieš žmogaus gyvybę. Nes nieko už gyvenimą ir žmogų nėra brangiau“, - kalbėjo A. Butkevičius.

Varėnos rajono mero Vido Mikalausko iniciatyva rajono savivaldybė, skatindama rajono moksleivius išsaugoti atminimą apie tragišką Pirčiupių kaimo istoriją, paskelbė mokinių piešinių ir rašinių konkursus „Pirčiupių kaimo tragedijai – 70“. Konkursui šimtą trisdešimt devynis piešinius pateikė devynių rajono mokyklų mokiniai, o rašinius – devyniolika mokinių.

Minėjimo metu LR Ministras Pirmininkas A. Butkevičius ir Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas dovanėles įteikė piešinių ir rašinių konkursų „Pirčiupių kaimo tragedijai – 70“ laureatams.

Minėjime buvo demonstruojami visi vaikų nupiešti piešiniai, o dviejų savo rašinių ištraukas minėjimo dalyviams perskaitė Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos mokinių Indrė Akucevičiūtė bei Valkininkų vidurinės mokyklos mokinė Raminta Žilionytė.

Prie paminklo ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet, pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir keturiasdešimt šeši kryžiai.

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Čia paminėtas kiekvienas žuvęs pirčiupietis, kiekvienai žuvusiai šeimai uždegta po žvakutę. Literatūrinę-muzikinę kompoziciją atliko Valkininkų vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai. Kapinaitėse svečiai padėjo gėlių. Šiemet šalia kapinaičių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įrengė stendą, kuriame yra kai kurių žuvusiųjų pirčiupiečių nuotraukos ir visos pavardės.

Ant kapinaičių tvoros liūdnai parimusi mąstė ašnuoniasdešimt penkerių pirčiupietė Marija Jevčenko–Saulėnaitė. Senolė pasakojo, kad jos tėvelį dar prieš kaimo tragediją vokiečiai nušovė, o jų šeima tuo metu buvo kitam kaime, tad liko gyvi. Ir jai, ir devyniasdešimt penkerių Antosei Urbelionienei neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis atmintyje išliko visam laikui.

Pirčiupiai, kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi – po tragedijos vienas po kito čia kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės. Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.