Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

Pasikeitusiame Jaunimo parke – naujos tradicijos ir nerašytos taisyklės

Andrius Černiauskas  •  andrius@alytusplius.lt  •  13:18, 2013-11-30
A. Černiauskas

Dar neseniai galvojau, kad vaikystėje buvusi mėgiama pramogų vieta – Jaunimo parkas yra miręs. Tačiau visai netikėtai pamačiau, kad jame vis dar yra labai daug gyvybės.

 

Daugelis mūsų tikriausiai dar prisimena tuos laikus, kai Jaunimo parke, įsikūrusiame tarp Dainavos ir Putinų mikrorajonų, suposi įvairiuose atrakcionuose: važinėjosi elektrinėmis mašinėlėmis ar  „plaukiojo” laiveliais.

 

Pamenu, kai būdamas vaikas ėjau su šeima į šią magišką žaidimų vietą. Čia vykdavo įvairiausios šventės, takuose buvo sunku prasilenkti su kitais žmonėmis. O kur dar vadinamasis bokštas, į kurį kas kartą norėdavosi užlipti ir pasižvalgyti aplink.

 

Gaila, bet  Jaunimo parkas per kelis dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai. Jame nebeliko atrakcionų, dabar tos vietos apaugusios žolėmis ir net nepanašu, jog kažkas ten būtų leidęs gražiausias savo vaikystės dienas. Šventės taip pat jau nebe tokios – jose keliolika kartų mažiau žmonių nei anksčiau.

 

Tačiau aš šį parką iš naujo atradau prieš keletą metų. Pamačiau jį kitokiomis – jau suaugusio žmogaus akimis.

 

Parko lankytojai – tiek maži, tiek dideli

 

Kadangi Alytus nėra didelis miestas, važinėti su automobiliu jame per daug nuobodu, todėl tam reikalui geriausia transporto priemonė – dviratis. Taip kelionė tampa kiek ilgesnė bei turiningesnė. Vieną rudenį mindamas dviračio pedalus aš atsidūriau Jaunimo parke, tarp dviejų gelžbetoninių mikrorajonų stūksančioje gamtos oazėje.

 

Prisipažinsiu, prieš tai man šis parkas atrodė „miręs”, tačiau jame aš pamačiau tiek daug gyvybės, jog žaviuosi iki šiol.

 

Vienoje jo pusėje būriuojasi žmonės su savo augintiniais, įvairiausių veislių šunimis, kiek tolėliau mamos ir tėveliai su mažaisiais savo vaikais žaidžia žaidimų aikštelėje. O netoliese yra ir kitokia žaidimų vieta jau truputį vyresniems.

 

Viduryje parko tarp skulptūrų futbolą žaidžia vaikai, greta šaligatviu eina vyresnio amžiaus moterėlės ir šnekučiuojasi tarpusavyje. Tokių žmonių besimėgaujančių gamta ir šviežiu oru čia galima sutikti tikrai daug.

 

Pasukęs į šoną nuo pagrindinio parko tako aptinku įvairiausio amžiaus šaškių ir šachmatų mėgėjų. Čia jie kone kiekvieną šiltą dieną renkasi drauge pažaisti ir pabendrauti.

 

Gera matyti žmones, kurie nesėdi užsidarę namuose, o stengiasi kažką veikti. Jaunimo parkas – vieta ne tik jaunimui, kaip matome, tai parkas visiems.

 

Šis tas „kvapnaus“

 

Neseniai įsigijau augintinį – mažą mielą šunelį, kurį be abejonės reikia ir į lauką išvesti. Ne tik išvesti, tačiau ir su juo pažaisti. Kadangi parkas greta namų, kone kiekvieną dieną po darbų aš ir mano naujasis draugas būname jame.

 

Įprastai grįžęs iš darbo einu su šuniuku į parką, kur jis jau turi draugų, tiksliau dvi drauges ir vieną draugą. Jie kartu „dūksta“, išsilaksto ir per dieną sukaupta energija pasidalija su gamta.

 

Tiesa, nepaminėjau, kad visuomet augintinio ekskrementus, nesvarbu šviesu ar tamsu – surenku, priešingai, nei kai kurių šunų šeimininkai parko prieigose „pamiršta“ tai padaryti ir tuomet kitiems tenka juos apeidinėti, o jeigu nepastebi, tai ir įmini.

 

Tačiau galima džiaugtis, kad ne visi parko lankytojai su šunimis yra tokie „užmaršuoliai“. Sutinku ir daug šunų mylėtojų, kurie tikrai myli savo augintinius, rūpinasi ne tik jais, bet ir švaria aplinka, todėl nepalieka šunelių „reikaliukų“ ant pievelės ar takų. Maišeliai visuomet po ranka.

 

Dabar apie nerašytas „taisykles“

 

Supratau, kad auginant mažą ar vidutinio dydžio šunelį po darbų geriausias metas parke jį vedžioti yra iki 18:20 val.

 

Į parką atėjus dvidešimčia minučių vėliau teko jame sutikti tik didelius šunis, kurių maniškis privengė iš tolo. Tačiau ne apie tai...

 

Kartą nugirdau kitų šunų mylėtojų pokalbį apie tai, jog jie manęs nesitikėjo išvysti su mažu šuneliu tokiu metu. Svarstė, galbūt jiems reikėtų pavėlinti pasivaikščiojimo laiką. Tačiau dėl mūsų to daryti tikrai nereikia. Tai tik pavienis atvejis.

 

Šis parkas skirtas visiems, tačiau jame natūraliai susidėlioja tam tikros „nerašytos taisyklės“. Kas, kur, kada ir su kuo vaikščioja.

 

Tenka dažnai ir policijos automobilių pamatyti, malonu, kai gali pasijausti saugus.

 

Dabar belieka tikėtis kada nors sulaukti sporto treniruoklių ir parkas taps dar labiau lankomas bei visų mylimas.

Komentarų nėra