Alytiškis Andrius pirmą kartą narkotikų pabandė būdamas 18 metų – iš jaunatviško smalsumo arba kaip pats sako – „iš durnumo“. Vyras nieko neslepia: narkotikus vartojo ilgai, vogdavo, kad turėtų už ką įsigyti dozę, ragavo ir kalėjimo duonos, gyvenime yra matęs visko. Šiandien Andriui yra 44-eri, sveikata – ne geležinė. Alytiškis turi negalią, sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau nepaisant to – jam pavyko įveikti priklausomybę.

Žvelgdamas į šiuolaikinį jaunimą, vyriškis abejoja, ar jo istorija įtikins nerizikuoti ir niekuomet nemėginti kvaišalų , tačiau iš savo patirties perspėja: „Dabar narkotikai – pilni cheminių medžiagų. Pirma dozė gali būti ir paskutinė“.

Į vežimėlį „pasodino“ insultas

Su Andriumi susitikome prie alytiškių taip vadinamos „brazilkos“, Žiburio gatvėje. Čia vyriškis jau mėnesį gyvena  socialiniame būste. Kiek jėgos leidžia, tvarkosi, kuriasi. Vyro namai – išties tvarkingi. Jis džiaugiasi, kad pagaliau, po visų gyvenimo „audrų“, turi savo erdvę. Prieš tai jis šešerius metus gyveno Alytaus nakvynės namuose.

„Nakvynės namuose atsidūriau po mane ištikusio insulto. Kaip dabar pamenu, pamaniau, kad reikia kažkaip iš tų narkotikų „išbristi“. Atvažiavau į sodo namelį ir savaitę tiesiog gulėjau, niekas nerūpėjo ir nieko man nereikėjo. Abstinencija… Ir staiga ten ištiko insultas, viena kūno pusė liko paralyžiuota. Iš ligoninės papuoliau į slaugos įstaigą, o po to – į nakvynės namus. Narkotikus mečiau greitai, ne palaipsniui, gal dėl to tas insultas ir ištiko“, - pasakojo iš narkotikų liūno išbridęs vyras.

Kaip sakė Andrių puikiai pažįstantis Alytaus nakvynės namų direktorius Artūras Galakvoščius, šio vyriškio istorija – tai retas atvejis. „Dažniausiai ilgus metus narkotikus vartojusiu žmonių istorijos baigiasi labai liūdnai, daugelio nėra tarp gyvųjų. Andrius, kiek žinau, pats rado jėgų viso to atsisakyti ir pradėti kitokį gyvenimą. Dabar jau ir socialiniame būste apsigyveno, stengiasi tvarkytis“, - kalbėjo A. Galakvoščius.

Po insulto Andrių užklupo ir kitos su sveikata susijusios problemos. Sutriko inkstų veikla, dėl jų nepakankamumo šiuo metu alytiškiui nuolat būtinos dializės, jis per savaitę tris kartus vyksta į ligoninę.

Narkotikus metė be reabilitacijų pagalbos

Vyriškis džiaugiasi, kad dabar gyvena arti ligoninės, parduotuvės – taip pat netoli, tad jam kur kas paprasčiau pasiekti reikiamas vietas.

Kaip jis sako, narkotikus jis metė vienų ypu ir jo žodžiais – „sausai“. Be jokių reabilitacijų ir panašių dalykų. Pasak Andriaus, narkotikų gamybai vis dažniau  pasitelkiamos neaiškios cheminės medžiagos, ir tiesiog buvo neaišku, ką perki ir kuo tai iškart baigsis.

„Juodas humoras, bet net ir kalėjime vienas vyriškis, kuris visą gyvenimą vartojo narkotikus, pažiūrėjęs į kažkurių sudėtį, negalėjo net įsivaizduoti, kas ten per medžiagos sudėtos. Jokie narkotikai nėra gerai, tačiau paprasčiausiai anksčiau tos medžiagos buvo natūralesnės, o dabar ir po vieno karto nežinai, kas laukia“, - pasakojo Andrius.

Kaip pats sako, vartoti jis pradėjo būdamas maždaug aštuoniolikos metų. „Pradėjau nuo aguonų“, - sako. Teigia, kad pabandė tiesiog vedamas smalsumo.

Kalėjo ir Prancūzijoje

Po to sekė jau kiti narkotikai. Prasidėjo ir vagystės. Vyriškiui laisvės atėmimo bausmę yra tekę atlikti ir Prancūzijoje esančiame kalėjime. Į kitą šalį jis važiavo vogti. Buvo sučiuptas bevagiantis parduotuvėse ir taip atsidūrė įkalinimo įstaigoje.

Dar vaikystėje Andrius taip pat buvo išdykęs, kas antrą savaitę vis lankydavosi direktoriaus kabinete. Tačiau kaip pats sako „bukas“, nebuvo, jei būtų pasistengęs, mokymosi rezultatai būtų geresni.

Kadangi Andriaus tėtis mirė anksti, daugelis rūpesčių gulė ant mamos pečių. Nors alytiškis apie daugelį savo gyvenime nutikusių dalykų pasakoja ramiai ir atvirai, prakalbus apie mamą, staiga trupam nutyla, nusuka akis ir susimąsto.

„Prisimenu, kai vaikas būdamas ėjau su mama į parduotuvę. Sakau: mama, pirkime šitą tviskantį „liustrą“. Ji pažiūrėjo į tą „liustrą“, tada į mane – ir nusistebėjo: vaikeli, tas „liustras“ kainuoja tiek, kad mes mėnesį pragyventi už tuos pinigus galėtume. Mama visada su manimi pasitardavo…Mama išties buvo gera“, - kalbėjo Andrius.

Tačiau mamos jau taip pat nėra tarp gyvųjų. Vyras socialiniame būste gyvena vienas, jį aplanko ir padeda socialinė darbuotoja. Paklausus, ar nesijaučia vienišas, alytiškis teigė, kad dabar galėjimas būti vienam – jam tarsi kokia privilegija: ramu, tylu. Su kompanijomis jis per savo gyvenimą jau spėjo „atsibūti“ pakankamai.

„Pažįstamų yra nemažai, susirašome, susiskambiname. Kai kas taip pat yra pakeitę savo gyvenimo būdą, sukūrę šeimas, atradę tikėjimą“, - sakė vyras.

Kadangi jis turi negalią, gauna valstybės skiriamą išmoką. Jo nuomone, sveikiems žmonėms darbų tikrai yra, jei tik kas nori – gali įsidarbinti.

„Aš suprantu, kad tie skiriami pinigai iš esmės juk yra valstybės. Ir jie skirti tikrai ne rūkalams, narkotikams, alkoholiui“, - tvirtina vyras.

Turi patarimą jaunuolių tėvams

Andrius teigia žinantis, kad dabar tarp jaunimo plinta elektroninių cigarečių su neaiškiais skysčiais rūkymas, tėvai – pasimetę, nežino, ką daryti.

Alytiškio įsitikinimu, jo istorija, vargu, ar sustabdys jaunuolius nuo jų pasirinkimų. „Jie galvos, kad jiems taip kaip man tikrai nenutiks. Visi įsitikinę: kas čia tokio, gi tik kartą ar du pabandysiu. Nežinau, ką galėčiau patarti tėvams. Tiesiog labai svarbu, su kokiais draugais jų vaikai bendrauja, su kokiais žmonėmis leidžia laiką. Dažnai nuo to viskas prasideda“, - sakė vyriškis.

Visgi Andrius teigia, kad savo gyvenime nieko nekeistų, kas turėjo įvykti – tas įvyko. Kiekvienas turi praeiti savo gyvenimo pamokas.