Ar įsivaizduojate mokyklą, kurioje mokytojai vestų pamokas apsirengę tautiniais kostiumais? Būtent taip spalio 5- ąją Mokytojo dieną paminėjo Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos kolektyvas. Mokiniai tokią pedagogų staigmeną pasitiko džiaugsmingai.  

Jau ankstyvą rytmetį į mokykloje girdėjosi malonus šurmulys. Mokinių tarybos nariai savo mokytojus pasitiko su gėlėmis, sveikinimais. Vaišino juos kaimiškais močiutės sausainiais ir gardžiu karvutės pieneliu. Vieta prie aktų salės ,,pražydo“ nuostabiomis gėlėmis. Ant suolelio prie senovinių gėlių piliarožių visi noriai fotografavosi. Lauko teniso mokytojas Albertas Sereikia grojo akordeonu. Po pamokų vyko minėjimas, koncertavo mokyklos ansamblis.

Paskui mokytojai išvyko į Liškiavą. Aplankė Liškiavos Švenčiausios Trejybės bažnyčią ir Domininkonų vienuolyno ansamblį, kurie  yra XVII-XVIII a. architektūros paminklai. Taip pat apžiūrėjo bažnyčios viršuje įrengtą ekspoziciją.

Daugeliui Dainavos pagrindinės mokyklos mokytojų  Mokytojo diena buvo ypatinga, atnešusi naujų dvasinių potyrių ir išgyvenimų. ,,Tai neeilinė diena mano gyvenime, nes pirmą kartą vilkėjau tautinį kostiumą. Kadangi esu kilusi iš Aukštaitijos, norėjau dėvėti būtent šio regiono drabužius“,- pasakojo pradinių klasių mokytoja Dalina Plytnikienė.  Ji apie šią idėją buvo užsiminusi seseriai, iš kurios ir gavo dovaną – originalų savo gimtinės tautinį kostiumą, kurį dėvėdama jautė ypatingą pasididžiavimą, kad yra lietuvė.

Kita pradinių klasių mokytoja Asta Matilionienė tautinį kostiumą vilki dažnai. Mokytoja šoka Alytaus liaudies dainų ir šokių ansamblyje ,,Dainava“.  ,,Vilkėdama tautinį kostiumą jaučiu didelę atsakomybę ir pasididžiavimą savo šalimi, jos kultūra ir istorija“,-  sakė A. Matilionienė.

Mokytoja Daiva Grudzinskienė vilkėjo savo močiutės tautinį kostiumą, pasiūtą 1910 metais. ,,Ypatingos jaudulio akimirkos buvo jį ruošiant ir velkantis. Prisiminiau savo šeimos istoriją, išgyventus įvykius, giminaičių likimus“,- atviravo mokytoja. Mokytojos Daivos mama irgi buvo sujaudinta, kad jos dukra rengiasi savo močiutės drabužiais. Susigraudinusi ji sakė, kad močiutė būtų labai laiminga, matydama tokią gražią savo anūkę, pasipuošusią močiutės dovana.

Technologijų mokytoja Danguolė Stagniūnienė pasipuošė buvusios mokytojos Linos Geraltauskienės mokyklai padovanotu savo senelės autentišku tautiniu kostiumu.

Mokyklos direktorė Edita Matulevičienė pasakojo, kad rinkdamasi, kokį tautinį kostiumą dėvės, išgyveno ypatingą dvasinę kelionę. ,,Ištekėjusios moters drabužiai leido pajusti ,,atsakomybės“ už šeimą naštą.  Suvokdama, koks buvo  nelengvas moters kelias, ką ji patyrė, ką prarado, ką išgyveno, nusprendžiau  pasipuošti lengvesnę emociją kuriančiu, netekėjusios moters tautiniu kostiumu“, - pasakojo  direktorė.

Kiekviename tautiniame kostiume slypi ne tik audinys  ir jo klostės, bet ištisa mūsų istorija, kultūra ir dvasinė praeities žinia. Tautinio kostiumo dėvėjimas – tai ypatingas pasididžiavimas savo tauta ir savasties išraiška. Ne šiaip sau, siekiant populiarinti tautinį kostiumą ir įprasminti jį, Lietuvoje 2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais. Galime drąsiai teigti, kad tautinis kostiumas – vienas geriausių būdų pajusti ryšį su savo tautos šaknimis, pajusti tautos dvasią. Tai ir puikus būdas sujungti katas, pristatyti savo šalį ar regioną.