Tris savaites – jau tiek laiko Alytuje, aerodromo teritorijoje esančiame pastate, gyvena neteisėti migrantai. Daugelis jiems negaili karčių žodžių, sako, kad tokia kaimynystė nedžiugina, laukia, kada jie išvyks.

Kitokią migrantų gyvenimo Dzūkijos sostinėje pusę tas pastarąsias savaites matė jiems padedantys savanoriai. Jie teigia, kad laukia ne tik gvyventojai – laukia ir patys migrantai, kurių kasdien pagrindinis klausimas būna: kada mes iš čia išeisime, kada galėsime paskambinti artimiesiems, kada viskas baigsis?

Migrantai nori pramokti lietuviškai

Laikinose migrantų apgyvendinimo vietose savanoriaujantys Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus savanoriai vis dažniau iš čia apsistojusių užsieniečių girdi lietuviškus žodžius, ne vienas jų pas savanorius yra prašęs žodyno, mokomosios medžiagos, kad galėtų pramokti kalbėti lietuviškai.

„Prašymų mes sulaukiame kiekvieną dieną. Vieni jų – įprastiniai, buitiniai, o kai kada migrantai prašo knygų, netgi Biblijos – ne vienas teigia, kad išpažįsta krikščionybę. Dar jie kasdien mūsų teiraujasi, kada išeis į laisvę, kiek laiko visa tai tęsis, ir vis pasakoja, kad nori susisiekti su artimaisiais, labai jų pasiilgo. O mes atsakymų į pastaruosius klausimus, deja, neturime. Sakome, kad viskas priklauso nuo valdžios sprendimų, tiesiog bandome suteikti reikiamą informaciją ir morališkai palaikyti“, - sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus savanoris Antanas.

Jis atviras – prieš pradėdamas savanoriauti pabėgėlių apgyvendinimo vietose, jis apie juos turėjo skeptišką nuomonę, netgi savotišką išankstinį nusistatymą. Tačiau kiekvieną dieną bendraujant su kitataučiais – požiūris pasikeitė.

„Galbūt man to kasdienio bendravimo ir reikėjo, kad pradingų kategoriškumas, tam tikri stereotipai. Supratau, kad tai yra žmonės kaip ir mes visi. Tarp kitko, gyvenantys Alytuje migrantai – ganėtinai išsilavinę, plataus akiračio. Nežinau, kaip kitur, nes teko girdėti įvairių kalbų, bet aerodrome – ramūs, nekonfliktiški“, - pasakojo savanoris Antanas.

Savanoriauti jis pradėjo praėjusių metų gruodžio mėnesį. Tąkart dalyvavo „Tėviškės namų“ bendruomenės inicijuotame projekte ir praktikos sėmėsi savanoriaudamas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriuje. Savanoriška veikla alytiškiui patiko, tad jis nusprendė tuo keliu eiti ir toliau.

„Savanorystė suteikia daug naujų patirčių. Man pakliuvo taip, kad aplinkybės vis „karštos“ – savanoriavau siaučiant koronavirusui, dabar ir į Lietuvą plūstant pabėgėliams“, - pasakojo Antanas.

Noras vienas – laisvė ir laimė

Pabėgėlių apgyvendinimo vietose savanoriauja ir alytiškė Paulina. Tai – jos savanorystės pradžia. Mergina neslepia, kad iš pradžių nerimo būta, bet daugiau dėl nežinios, kaip viskas vyks ir kas laukia.

„Šiomis dienomis padaliname maisto davinius, kai reikia – patalynes ir kitas priemones. Kol daliname maistą, migrantai pasako lietuviškų frazių, kas visuomet pradžiugina“, - sakė Paulina.

Ji savanoriauti norėjo jau seniai, tačiau prireikė daug laiko, jog oficialiai į tai įsitrauktų. Pauliną išbandyti save savanoriškoje veikloje įkvėpė gerieji pavyzdžiai, artimų žmonių patirtys. Mergina teigė, kad  padėti kitam viskuo, kuo tą dieną gali – yra palaima. Gera daryti gerus darbus tiems, kuriems to reikia, kurie pagalbos ieško.

„Migrantų apgyvendinimo vietose, kaip ir visur, yra įvairaus tipo ir būdo žmonių. Iš vienų jaučiame gėrį, iš kitų – skausmą, sumaištį ar ramybę. Aš asmeniškai, žvelgdama į tuos žmones, jaučiu jų vidinį skausmą. Jie dabar neturi namų, neturi laisvės, neturi gerų gyvenimo sąlygų. Skaudu matyti nelaimingas moteris, susikrimtusius vyrus“, - įspūdžiais dalinosi savanorė.

Paulina teigė, kad stebint migrantus, regis, viskas, ko kiekvienas iš jų nori, yra laisvė ir laimė. Merginai teko girdėti, kaip vieną migrantų kalbino žurnalistė, kuri teiravosi, apie ką jis, esant dabartinėms sąlygoms, svajoja.

„Jis atsakė: apie laisvę, apie laimę. Šis atsakymas mane kažkuo „palietė“. Visi mes to ieškome, ir vieniems pavyksta atrasti, o kiti taip ir lieka paieškose.  Norėtųsi, kad žmonės prisimintų posakį: „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“. Tai – žodžiai, nešantys gilią išmintį“,- kalbėjo savanorė, teigusi, kad ji yra laiminga, kai gali laimingais matyti kitus.

Tvarka nusistovėjo, bet iššūkiai tebesitęsia

Neteisėti migrantai Alytuje turėjo praleisti 10 dienų, bet laikas gerokai užsitęsė. Jų saviizoliacija šiuo metu numatoma bent jau iki liepos 27 dienos. Ar po to užsieniečiai išvyks į Pabradę ar kitą užsieniečių sulaikymo centrą – parodys laikas.

Su migrantų apgyvendinimu Alytuje susijusių įvykių epicentre buvusi ir nuo pirmos dienos esamą situaciją stebinti Alytaus mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė neslėpė, kad iš pradžių nerimo ir nežinios būta daug.

„Pradžia buvo tikrai sunki. Patirties su pabėgėliais nėra, aiškumo, informacijos – irgi. Be to, prisidėjo ūkiniai, saugumo, sveikatos ir kiti klausimai. Iššūkiai tebesitęsia, tačiau nusistovėjo šiokia tokia „tvarka“, ir, viliuosi – stabilumas“, - kalbėjo J. Šukevičienė.

Pasak vicemerės, nuo pat pradžių, Alytuje apsigyvenus migrantams, svarbiausias aspektas buvo ir yra alytiškių saugumo užtikrinimas. Konfliktų ar agresijos nepastebėta, kiaurą parą teritoriją saugo policijos pareigūnai.

„Nors migrantų judėjimas apribotas, bet kamuolys, pieštukas ar knyga užima jų laiką, mažina įtampas ir didina saugumą. Jie klausinėja, kada baigsis karantinas, kada galės išvažiuoti. Atsakymus ne visada turime ir mes, bet įsivaizduoju, kad Alytus migrantams neatrodo kaip kurortas“, - sakė mero pavaduotoja.

Ji teigė, kad yra nuolat kalbama su atsakingomis ministerijomis dėl procesų pagreitinimo ir supaprastinimo, bet viskas vyksta ne taip gretai, kaip norėtųsi.

J. Šukevičienė dėkojo Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriui, savanoriams – už begalinį rūpestį ir pagalbą. Policijai – už užtikrintą saugumą. Savivaldybės administracijos ir kitų įstaigų darbuotojams – už pagalbą sprendžiant ūkinius klausimus. Aviatoriams – už konstruktyvią kritiką.

„Ieškoti, kas čia kaltas, nėra prasmės, nes visada rasi aukštesnį pareigūną, į kurį parodysi pirštu. Kalbant apie migrantus, kultūriniai skirtumai – akivaizdūs, kaip ir bendravimo niuansai, kasdieninė buitis. Esame labai skirtingi, bet visi esame žmonės“, - sakė vicemerė.