Kol daugelis jaunų žmonių nepaleidžia iš rankų telefono ar sėdi prie kompiuterio,  Alytaus Putinų gimnazijoje besimokantis Domas Zenkevičius užsiima visai kitais dalykais. Vaikinas kartu su klasės draugais pastatė atminimo kryžių partizanui Punios šile ir netgi dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras18“. Savo patirtimi vaikinas sutiko pasidalinti ir su kitais.  

Ekspedicijai „Misija Sibiras“ ryžtųsi ne kiekvienas. Kaip tau sekėsi jai pasiruošti?

Pernai į ekspediciją ,,Misija Sibiras” vyko net dvi ekspedicijos grupės. Atranka susidėjo iš dviejų etapų. Pirmasis – anketos pildymas, po kurio organizatoriai atrenka dalyvius į bandomąjį žygį, po kurio suformuojama galutinė ekspedicijos komanda. Pasiruošiamieji darbai vyko sparčiai. Mokėmės gaminti kryžius pas tautodailininką ir medžio skulptorių Algimantą Sakalauską. Susitikome su tremtiniais ir politiniais kaliniais, iš kurių išgirdome daug istorijų. Susidarėme tam tikrą įspūdį, kas gali mūsų laukti Kazachstane.

Kaip viskas vyko pačios ekspedicijos metu?

Per 11 ekspedicijos dienų komanda aplankė 16 bendrų miestų kapinių, kuriose, skaitydami antkapių užrašus, ieškojome lietuviškų pavardžių ir užrašų. Mums pavyko surasti, aprašyti ir sutvarkyti beveik 200 lietuviškų kapų.

Ne mažiau svarbus darbas buvo memorialų tvarkymas. Buvusiose lagerių teritorijose lietuviai ir kitų tautų atstovai buvo laidojami masinėse kapavietėse, todėl atskirų kapų čia nėra. Be to, Kazachstane iškilo 6 nauji lietuviški kryžiai, vienas jų buvo pagamintas ir perduotas ekspedicijai Karagandos lietuvių bendruomenės.

Ekspedicijos metu komandai pavyko sutikti politinių kalinių vaikų, anūkų ir proanūkių. Vienas iš jų – Vladas Račkaitis, tebekalbėjo lietuviškai, nors Lietuvoje yra buvęs tik kartą prieš 30 metų.

Apie patirtis ekspedicijoje teko pasakoti ne vienoje mokykloje. Keliose jų pabuvojote?

Pristatymai dar vyksta ir dabar. Su komanda apvažiavome per 200 Lietuvos mokyklų ir skaičius tik auga!

Kokius klausimus dažniausiai užduoda klausytojai?

Klausimai labai priklauso nuo auditorijos. Mažiesiems klausytojams labiau įdomu gyvatės ir nuotykiai, o kitiems – svarbesni istoriniai faktai ar vietinių gyventojų  pasakojimai apie patirtas represijas, sunkų gyvenimą.

Tu daug dirbai norėdamas patekti į misiją, aktyviai dalyvavai jaunųjų šaulių veikloje. O kaip kilo idėja pastatyti kryžių Punios šile?

Idėja kilo supratus, jog istoriją galime ir turime saugoti mes patys, nereikia laukti, kol kiti ateis ir pasakys, ką ir kaip turime daryti, juk viską galime padaryti mes patys. Kryžius, kurį su bendraklasiais, vadovaujami technologijų mokytojo Vaido Sakalausko, dirbome visus metus, skirtas 70-osioms Dominyko Jėčio-Ąžuolo žūties metinėms atminti. Kryžius Dainavos apygardos vadui atminti pastatytas šalia Pietų Lietuvos partizanų bunkerio. Man įdomu įgyvendinti tai, apie ką  kiti tik pasvajoja.

Ką gali papasakoti apie filmą „Istoriją kuriame mes”?

Filmukas ,,Istoriją kuriame mes” yra trumpa Punios šilo bunkerio istorija. Lietuvoje vyko partizaninis karas, paprasti kaimo žmonės išėjo į miškus ir kovojo už laisvę, kurią dabar turime mes. Tačiau dažnai užmirštame ar net nežinome tų kovotojų suręstų bunkerių, vietų, kur miško broliai gyveno. Vietų, kur dabar likusios tik duobės arba naujai sudėti rąstai žmonių, pasiruošusių atstatyti partizanų žemines, laukia daugybė kliūčių – gal net kažkur po žeme nesprogusi granata ar pasilikusi šovinio tūtelė. Dabar ten niekas negyvena. Tačiau gyveno, po žeme plakė širdys, dėl kurių dabar plaka mūsų.