Šių metų sausį išvykimą iš šalies deklaravo daugiau nei 15 tūkst. gyventojų. Skaičiai rodo, kad susiduriame su milžiniška problema, kurios šaknys – neegzistuojančioje regionų politikoje. Naujai vyriausybei nedarant jokių žingsnių šiai problemai spręsti, ėmiausi veiklos net ir dirbdamas opozicijoje.

Atskirtis tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir regionų Lietuvoje tik auga. Pavyzdžiui, 2015 m. nedarbo lygis Alytuje ir Alytaus rajone buvo beveik 2 kartus didesnis nei Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Būtent pamiršti regionai yra viena iš esminių priežasčių, kodėl nuo 1990-ųjų netekome net ketvirtadalio savo valstybės piliečių.

Naujoji vyriausybė žadėjo išskirtinį dėmesį šiai problemai spręsti. Praėjo jau 100 naujosios valdžios darbo dienų, ir kokius rezultatus matome? Ogi jokių. Kadangi delsti nebegalime, ėmiausi veiklos net ir dirbdamas opozicijoje.

Kadangi regionų politika yra mano prioritetas, dar praėjusių metų pabaigoje parengiau įstatymo projektą, kuris skatintų jaunų žmonių įsikūrimą regionuose. Projekte numatyta, kad tie, kurie nori pradėti gyvenimą būtent regionuose, greta galiojančios 10 arba 20 proc. subsidijos būsto kreditui ar pradiniam įnašui papildomai gautų dar 15 proc. subsidiją. Ji galiotų tik tuo atveju, jei paskola imama pirmajam būstui ne didmiesčiuose ir ne kurortinėse vietovėse įsigyti.

Įstatymo projekte taip pat siūloma mažiau pasiturintiems asmenims ar šeimoms, norinčioms skirti kredito lėšas gyvenamajam namui regionuose statyti, suteikti galimybę gauti tam tinkamą laisvos valstybinės žemės sklypą su teise išsipirkti. Gautame žemės sklype asmuo ar šeima įsipareigotų pasistatyti gyvenamąjį namą.

Tačiau siekiant pritraukti jaunus žmones kurtis regionuose yra privalu garantuoti taip trūkstamas gerai apmokamas darbo vietas. Šiuo klausimu buvo registruotos pelno mokesčio įstatymo pataisos, pagal kurias smulkioms ir vidutinėms įmonėms pusmetį nuo veiklos pradžios būtų taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas. Tai būtų ne daugiau kaip 50 darbuotojų turinčios įmonės, o jų pajamos negalėtų viršyti 300 tūkst. eurų.

Kova su augančia emigracija ir socialine atskirtimi reikalauja ilgo ir nuoseklaus darbo.  Mūsų vyriausybės prioritetas turi būti šio užburto rato nutraukimas. Turime suprasti, kad žmonės ir toliau emigruos, jei valstybė nesukurs palankių sąlygų gyventi, dirbti ir užsidirbti. Pasiekti norimų rezultatų nėra lengva, bet tikiu, kad minėtieji įstatymo projektai yra svarbus žingsnis, siekiant sudaryti geresnes sąlygas mažesnių miestų bei rajonų gyventojams kurti savo gyvenimą gimtinėje. Tikiuosi, kad tai paskatins atsibusti ir vyriausybę.