Prieš kelias savaites viešėdamas Dauguose ir bendraudamas su vietos gyventojais, sulaukiau klausimo: kodėl mūsų, regiono gyventojų, padėtis taip smarkiai skiriasi nuo, pavyzdžiui, vilniečių? Kodėl čia ekonominio augimo vaisių daug mažiau, nei didžiuosiuose miestuose?

Šia pastaba buvo padarytas šalies socialinis pjūvis. Turime pripažinti, kad palikome nuošalyje problemą, kuri neleidžia mums iki galo tapti klestinčios Europos dalimi. Mūsų regionai, besivystantys gerokai lėčiau, nei didmiesčiai, primena, jog šiandien turime „dvi Lietuvas“, kurios tolsta viena nuo kitos.

Aštriausiai „dviejų Lietuvų“ problematiką atspindi nedarbo statistika. Nors po finansinės krizės nacionalinis nedarbo lygis mažėja, praktiškai situacija sparčiai gerėja tik didmiesčiuose. Mažuose miesteliuose ir kaimuose situacija taisosi kur kas lėčiau. Be to, gerėjimą lemia ne strateginiai Vyriausybės sprendimai ir naujų darbo vietų kūrimas, o jaunimo persikėlimas į Vilnių bei emigracija į užsienį. Valdžia Vilniuje garsiai kalba, kad viską žino ir supranta, skelbia 2015-uosius Etnografinių regionų metais, tačiau nedaro nieko, kad situacija praktiškai pasikeistų. Kitaip tariant, regionų ir juose „skęstančiųjų“ bedarbių gelbėjimas yra jų pačių reikalas.

Deja, savivaldos atstovai, net ir tie, kurie pasižymi veiklumu, neturi pakankamai galios svertų, kad situacija iš esmės pasikeistų be nacionalinės valdžios įsikišimo. Geras to pavyzdys – Alytaus regionas, atspindintis „dviejų Lietuvų“ problematiką. Pavyzdžiui, 2010 m. nedarbo lygis Vilniaus apskrityje siekė 89 proc. šalies vidurkio. Šiandien šis skaičius dar labiau sumažėjo ir siekia tik 74 proc. Vilniečiams pasisekė, o kaip gi Alytaus krašto žmonės? 2010 m. nedarbo lygis Alytaus apskrityje sudarė 112 proc. šalies vidurkio, o dabar – jau 140 proc. Mėnesinis darbo užmokestis Vilniaus krašte šiemet yra 112 proc. šalies vidurkio, o Alytaus apskrityje – tik 87 proc. Šie skaičiai – tai ne tik Alytaus krašto, bet visos Lietuvos realybė.

Tenka konstatuoti, jog ne visada tikslingai naudojome Europos Sąjungos teikiamą paramą. Didžioji dalis ES lėšų buvo panaudota projektuose, nekuriančiose ilgalaikės pridėtinės vertės. Žinoma, kelių, šaligatvių ar pastatų rekonstrukcija yra reikšminga, bet vien infrastruktūros nepakanka, kad mažėtų socialinė atskirtis: kas pasirūpins mokytojo atlyginimu? Kodėl nesukuriama darbo vietų, kurios leistų regionuose likti jaunimui?

Ir svarbiausias klausimas – tad ką gi reikėtų daryti, kad padėtis gerėtų? Akivaizdu, kad nebegalima trypčioti vietoje, todėl aiški reikalinga regionų augimo strategija. Joje turėtų būti nubrėžiamas ilgalaikis regionų plėtros planas, susidedantis iš trijų dalių. Visų pirma, skatinant vietos verslą, turėtų būti kuriamas paramos mechanizmas regionuose investuojančiam verslui. Antra, investicijoms, kurios kuria ilgalaikes darbo vietas, o kartu užtikrina ekonominį augimą, turėtų būti taikomos mokestinės lengvatos. Ir galiausiai, norint išspręsti regionų tuštėjimo problemą, turi būti suteikiama parama jaunoms šeimoms įsigyjant būstą regionuose.