Viešojoje erdvėje tarsi naujametinio šampano burbuliukams ore tvyrant nuogąstavimams dėl Alytaus dailės mokyklos likimo, emocijos, kurias stengiamasi sukelti, geriausias patarėjas nebus. Kad ir kaip emocionaliai kiekvienas gintume savo požiūrį, kuris gali būti tiek pat teisingas, kiek ir neteisingas, šiandienė ekonominė bei demografinė situacija vietos emocijoms mūsų mąstyme palieka vis mažiau.

Tad siūlyčiau jas pakeisti konstruktyvia diskusija apie situaciją miesto švietimo sistemoje, vienos ar kitos ugdymo įstaigos vietą joje, to švietimo, beje – ir neformaliojo – kiekybę bei kokybę Alytaus mieste.

Ugdymo įstaigų bendras plotas Alytaus miesto savivaldybėje šiuo metu sudaro beveik 167 tūkstančius kvadratinių metrų. Darželius ir mokyklas lankančių ugdytinių skaičius yra apie 11 tūkstančių. Beveik tiek pat ugdytinių, apie 11,5 tūkstančio, lanko ir Marijampolės savivaldybės ugdymo įstaigas. Tačiau šių užimamas plotas tesudaro apie 115 tūkstančių kvadratinių metrų.

Skirtumas – 50 tūkstančių kvadratinių metrų. Padauginkime iš 4 litų, kuriuos vidutiniškai tenka sumokėti už kvadratinio metro šildymą kiekvieną mėnesį, gautą skaičių dar padauginkime iš 7 mėnesių, kuriuos tęsiasi šildymo sezonas. Išeina maždaug apie 1,5 milijono litų. Juos kasmet paleidžiame vėjais, nesugebėdami racionaliai panaudoti ugdymo įstaigų patalpų.

Sakote, mūsų vaikai erdvesnėse klasėse mokosi, nesusigrūdę, plačiais ir šviesiais koridoriais bėgioja, jiems geriau negu kokiam ten Suvalkijos berniokui. Siūlyčiau tų dalykų neakcentuoti. Mat gėris yra labiau emocinė, o ne ekonominė sąvoka ir konstruktyviai diskusijai vargu ar padėtų.

Kalbant konstruktyviai, privalome neužmiršti, jog Alytuje mes dar turime ir Dailės mokyklą, ir Dailiųjų amatų mokyklą, ir Jaunimo centrą, ir Muzikos mokyklą. Šiose mokyklose popamokinė veikla prasideda maždaug nuo 15 valandos. Tad gyvename gana įdomiai: iš ryto šildome tuščias neformaliojo ugdymo įstaigas, o popiet šiluma lepiname jau ištuštėjusias bendrojo ugdymo mokyklas, kurių viena kita ir pamokų metu jau yra gerokai pustuštė.

Tad kiek dar šimtų tūkstančių litų vėjais paleidžiame? O gal jau ir milijonų, jeigu suskaičiuotume tuščioms patalpoms šildyti išleistas lėšas per keletą metų?

Turtingai gyvename, plačiai, su užmoju. Kalbame apie meno ir kultūros šventoves, o kišenėse vėjai švilpauja. Anksčiau ar vėliau vis tiek reikės jas užsisiūti. Tiesiog, kuo vėliau tai padarysime, tuo didesnę surinktų mokesčių dalį išbarstysime. Tai akivaizdi, logika paremta tiesa, kuri neturėtų kelti jokių emocijų.

Kaip ir kita tiesa, kad neformaliajam ugdymui, nors man labiau patinka kitoks terminas – veiklai po pamokų – skirtas mokinio krepšelio lėšas taip pat ne visada panaudojame racionaliai. Į konkrečią mokyklą moksleivį turėtų traukti galimybės gauti kuo geresnį išsilavinimą, sutikti kuo daugiau savo dalyką išmanančių kvalifikuotų pedagogų, savo srities specialistų.

Tai, jog kai kurios miesto gimnazijos moksleivius bando pritraukti ne šiais dalykais, bet, pavyzdžiui, vairuotojų kursais, rengiamais iš mokinio krepšelyje numatytų neformaliojo ugdymo lėšų, mano supratimu, nėra normalus dalykas. Argumentas, kad jaunuoliai to nori, jiems tai patinka, yra nestiprus – kai kas gal ir striptizą norėtų pramokti šokti, tai negi mokysim?

Manau, kad į gimnaziją vaikai turėtų eiti dėl gerų žinių, o ne dėl pigesnio vairuotojo pažymėjimo ar galimybės toje pačioje įstaigoje mokytis visus dvylika metų. Privalome pripažinti, jog ta galimybė, kaip motyvas renkantis mokyklą, lemia ne ką mažiau, o gal net ir daugiau negu ugdymo kokybė ar pačios mokyklos infrastruktūra.

Išskirtinėmis ir privilegijuotomis sąlygomis atskiroms ugdymo įstaigoms kuriamas pavojingas precedentas, kad žinių pateikimo kokybė, gebėjimas sudominti vaikus dėstomu dalyku tampa antraeiliu dalyku.

Mokytojai vertinami ne pagal tai, kaip noriai mokiniai lanko jų pamokas, kokius žinių įvertinimus gauna, bet pagal tai, kaip sugeba gauti kvalifikacinę kategoriją, pateikti įvairias ataskaitas ir jeigu neįsiteikti, tai bent jau neprieštarauti mokyklos vadovybei, kuri diplomatiškai vadinama administracija.

Niekaip nesuprantu vieno elementaraus dalyko: dar ne taip seniai mokyklose buvo ir antra pamaina, ir vaikų mokėsi gerokai daugiau, tačiau visoms ugdymo įstaigoms užteko direktoriaus ir vieno pavaduotojo. Dabar mokyklose vaikų sumažėjo kone perpus, tačiau direktorių pavaduotojų kiekvienoje po du, po tris, o kai kur – net ir po keturis.

Tad šiandien reikėtų ne peticijų, ne psichodelinių viešųjų laiškų, bet pirmiausiai sveiko ir kritiško žvilgsnio į sistemą, kuri, nebijau šito žodžio, ima išsigimti. Su kasmet vis tikslinamomis mokymo programomis, profiliuojamomis klasėmis, pervardinamomis mokyklomis ir optimizuojamu tinklu. Tarsi kas visus būtų užkeikęs gyventi niekada nesibaigiančioje reformoje.

Ir staiga, po dvidešimties metų, apsižiūrėjome, kad vaikai Lietuvoje žiniomis jau gerokai atsiliko nuo pasaulio valstybių vidurkio ir net savo artimiausių kaimynų latvių ir lenkų. Ir vis svarstome, kur čia gali būti priežastis?

Ji, mano galva, paprasta ir labai banali: visomis reformomis valstybė iš mokinių atėmė interesą mokytis, o iš mokytojų – interesą mokyti. Mokykla tapo vieta, kuri dar nepajėgi sugadinti gabiausių, žingeidžiausių ir labiausiai užsispyrusių vaikų, bet jau nebepajėgi paveikti linkusių joje ne mokytis, bet tik praleisti laisvalaikį, iškenčiant akademinę valandą tarp gyvenimo pertraukų, kurios tapo gerokai svarbesnėmis už pamokas.

Tad gal jau laikas pradėti mokytis iš savo ir svetimų padarytų klaidų, nieko nelaukiant imti jas taisyti, o ne karingai, atsistojus į penktą poziciją, tas klaidas bandyti pateikti kaip privalumą ir stengtis, kad jos ir toliau būtų apmokamos visų kitų sąskaita.