Pranešk naujieną!
Tel. 8 670 94 094. El. paštas info@alytusplius.lt

Kitokios atostogos: už poliarinio rato, kur saulė teka vidurnaktį

Aldona Zinkevičiūtė  •    •  8:49, 2019-08-03
Saulėtekis vidurnaktį.

Kai vasaros pradžioje Lietuvoje užkaitina rekordiniai karščiai, gal ir neverta stebėtis, kad atostogų planai pasisuka priešinga kryptimi ir vidurvasarį atsiduri ne įkaitusiame paplūdimyje kur nors pietuose, o už poliarinio rato, Norvegijos šiaurėje, Lofotenų salose.

 

Neturiu jokių loginių argumentų, kodėl turėdami vos savaitę atostogų, jas nusprendėme praleisti būtent ten. Ir neturiu nė mažiausios abejonės, kad pasirinkimas buvo teisingas.

 

Tie užburiantys vaizdai su į fiordus nusileidusiais debesimis, pakelės slėniuose besiganančiais šiaurės elniais, poliarinės dienos su vos spėjusia nusileisti ir iškart po vidurnakčio vėl patekančia saule, svaiginamai gaivus oras, kurio įkvėpus kaskart norisi sulaikyti kvėpavimą, kūrė nerealumo įspūdį, kuriam apėmus ne kartą garsiai vienas kito klausėme: ar tai išties tikra?  

„Tikra, tikra“, - juokdamiesi raminome vienas kitą. Išvažiuodami, žinoma, skaitėme kitų įspūdžius apie Šiaurės Norvegiją ir Lofotenus. Bet tik patys ten pabuvę patikėjome, kad vadinti šį kraštą rojumi žemėje yra absoliučiai teisinga.

 

Maršrutas

 

Į kelionę už poliarinio rato leidomės keturiese. Maršrutą planavome, įvertindami savo laiko limitą, poreikius ir pomėgius. Tai, žinoma, atėmė laiko, bet davė žinių – išnagrinėjome ir šiaurinės Norvegijos žemėlapį, ir keliautojų įspūdžius, ir daugybę kitos informacijos apie šį kraštą.  

 

Kaip ir buvome suplanavę, per penkias dienas automobiliu nuvažiavome daugiau kaip 2, 2 tūkstančius kilometrų – nuo piečiausio Lofotenų salose miestelio A – toks jau jo pavadinimas – iki šiauriausio Europos taško Nordkapo kyšulio. Paskutinę atostogų dieną skyrėme Norvegijos sostinei Oslui.

 

Kelionė automobiliu po Šiaurės Norvegiją prasidėjo Harstado-Narviko oro uoste. Skrydis iki jo iš Oslo truko apie pusantros valandos. Tad anksti ryte išskridę iš Vilniaus, apie pusę aštuonių nusileidome Osle, po valandos jau sėdėjome lėktuve, skraidinusiame į Šiaurę, o 11 valandą išsinuomotu automobiliu pajudėjome link Lofotenų salų.  

Pirmą dieną buvome suplanavę pasiekti piečiausiame taške įsikūrusį A miestelį, pakeliui aplankydami žvejų gyvenvietę Reine, sustodami pasigrožėti įstabiais vaizdais, papietauti, įsitaisius ant akmeninės uolos, o vakare nakvynei įsikurti Kabelvago miestelyje. Viskas puikiai pavyko.

 

Kitą dieną jau iškeliavome link Šiaurės. Neskubėdami, sustodami pasižvalgyti, paaikčioti prie įspūdingų vandens krioklių, pasivaikščioti, o drąsiausias – net ir išsimaudyti krištoliniame, bet ir lediniame fiordo vandenyje.

Oras

 

Važiuodami į Šiaurės Norvegiją, žinoma, buvome nusiteikę šaltam orui, lietui, ir vėjui. Lagaminuose sugulė ne tik striukės, bet ir pirštinės, ir šiltesni storapadžiai batai. Bet išdykėlė gamta patvarkė taip, kad dažniau reikėjo trumparankovių marškinėlių.

 

Visas kelionės dienas buvo saulėta ir šilta – striukių ir pirštinių prireikė tik pačioje Šiaurėje, Nordkape, kur temperatūra liepos vidury dienos metu įprastai ir būna 6-7 laipsniai šilumos.

Pietuose ir kitur salyne dienomis buvo apie 23 laipsniai šilumos, saulėta. Vakarais kiek atvėsdavo, bet išėjus pasivaikščioti šviesiomis naktimis šalta nebuvo. 

Vaizdai

 

Bandyti juos perteikti žodžiais, ko gero, būtų šventvagystė. Gamta ten sukūrė tai, kas per akis eina tiesiai į širdį ir iki pat sielos gelmių. Jei norėtum tuos vaizdus užfiksuoti, turėtum nepaleisti iš rankų kameros ir vis tiek tai nė iš tolo neprilygtų tikrovei. O ji magiška.  

 

Belieka į ją pasinerti ir jautiesi lyg užburtas. Skaidriame vandenyje atsispindintys namukai primena pasaką. Didžiulės žuvų džiovyklos, kuriose kabo menkių galvos, ir vytintų žuvų prikrautas sunkvežimis miestelio viduryje irgi neatrodo kasdieniškai.

Fiordus Lofotenų Pietuose pavadinome debesų miegamaisiais, nusprendę, kad čia jie nusileidžia pailsėti: paguli minkštai apgaubę fiordų vandenį ir vėl kyla į dangų.

 

O šiaurinėje dalyje, rupšnodami menką žolę pakelėse ganosi šiaurės elniai – jie iš tundros nusileido pasimėgauti trumpa šiaurietiška vasara.

Išvydę pirmus tris elnius, kone sucypiam iš džiaugsmo, galvodami, kad mums labai pasisekė. Bet kuo toliau į Šiaurę, tuo elnių sutinkam daugiau ir daromės jiems abejingi. Išvydę slėnyje besiganančią didžiulę kaimenę, tik galva vienas kitam parodom į tą pusę: matai, ir vėl. Tingiai fotografuojame tik vieną didžiaragį, oriai sustojusį važiuojamojoje kelio dalyje ir mąsliai besižvalgantį aplink.

Dienos

 

Taip, dienos. Nes naktų ten nebuvo.

 

Iki šios kelionės sunkiai įsivaizdavau, kas yra poliarinė diena. Maniau, kad tai diena, po kurios ateina šviesi naktis, tokia prieblanda. Bet čia naktis neatėjo. Jokia. Buvo penkios ilgos dienos su šviečiančia saule danguje.  

 

Kai pakeliui į Nordkapą sustojome nakvynei kempinge, mus iki namelio palydėjęs žilabarzdis Ivaras mostelėjo į kalną kitapus fiordo: „Už to kalno pateka ir leidžiasi saulė“. „Kada ji leidžiasi?“ – klausiu. Buvo apie pusė dešimtos vakaro, o saulė spoksojo į mus. „24 valandą“, - atsakė Ivaras. „O kada teka?“ – buvo įdomu. „Irgi tuo metu“, - smagiai šypsodamasis paaiškino Ivaras.

Kempingo šeimininkė prieš vidurnaktį į laužavietę primetė malkų ir jas užkūrė. Paklausta, kodėl tokiu metu kuria laužą, nusišypsojo: „Kad jums būtų smagiau į saulę žiūrėti!”

 

Ir nusistebėjo, kad tą patį vakarą autobusu į kempingą atvykę latvių turistai sulindo į namelius ir nė vienas neatėjo įstabaus reginio pasižiūrėti. Ir iš tiesų, kai vidurnaktį akimirkai už kalno užlindusi saulė netrukus vėl pradeda kilti aukštyn, net patys norvegai prityla. Ką jau kalbėti apie mus, pirmą kartą tokį dalyką mačiusius.

 

„Atvažiuokit pas mus, kai bus poliarinė naktis – šiaurės pašvaistės dar įspūdingiau atrodo“, - išlydėdamas kitą rytą kvietė Ivaras. Gal ir atvažiuosim – poliarinė naktis Šiaurės Norvegijoje trunka gerokai ilgiau nei diena.

 

Turistai

 

Jų čia nedaug. Nepasakysi, kad visa nėra. Yra dviračiais, motociklais, automobiliais, populiaru keliauti su kemperiais, bet tai nėra turistų minios, sezono metu užplūstančios kone visus Pietų kurortus ar Europos šalių sostines.

Teigiama, kad vieną populiariausių Šiaurės Norvegijos taškų Nordkapą per metus aplanko apie 200 tūkst. turistų. Tuo tarpu populiarusis Paryžiaus Eifelio bokštas per metus sulaukia apie 6 milijonus lankytojų.

 

Tad po Šiaurės Norvegiją gali keliauti laisvai visomis prasmėmis: tau niekas netrukdo ir tu niekam netrukdyk. Jokio triukšmo, jokio lėbavimo, jokių turistų grūsčių. Viešbučio kieme vakare susėdę prie lauko staliukų vis šnekučiuojasi pusbalsiu, kad netrukdytų tiems, kas jau nuėjo ilsėtis. 

 

Turistams įrengta nemažai apžvalgos ir poilsio aikštelių. Jų nėra itin daug, bet užtenka. Juolab, kad sustoti norisi ne tik tam skirtose vietose, o gerti karštą kavą iš termoso ir kramtyti sumuštinius labai smagu įsitaisius pakrantėje ant akmens.

Keliaujant šiame krašte vežtis maisto tiesiog būtina. Ir ne tik dėl to, kad tai gerokai  pigiau – pakelės užeigų ar kavinių čia reta.   

 

Tvarka

 

Kas labiausia krito į akis Šiaurės Norvegijoje, kad tai labai gražus, bet dirbtinai neišpuoselėtas, paprastas, gal dėl ir be galo mielas kraštas. Ir labai tvarkingas. Daugelyje nedidelių aikštelių nėra jokių šiukšliadėžių. Ir nėra jokių šiukšlių. Regis, čia keliaujantiems  nekyla minčių, kad galėtų savo šiukšles palikti gamtai.

 

Visoje Šiaurės Norvegijoje per penkias ten praleistas paras neteko aptikti nė vieno mokamo tualeto. Ten, kur buvo įrengti, visi buvo nemokami, ir visi tvarkingi.

 

Tvarkinga ir ten, kur jų nėra. Keliaujantiems po Šiaurės Norvegiją skirtame leidinyje paaiškinta, kad „nesant tualeto darykite „tai“ vandenyje arba išsikasę duobutę žemėje. Tik nenaudokite drėgnų servetėlių, nes jos ilgai nesuyra“.

 

Palapines rekomenduojama statyti kempinguose, bet jų gali išvysti ir pakelės aikštelių pakraščiuose ar kitose vietose. Tik perspėjama nestatyti palapinių arčiau kaip 150 metrų iki gyvenamųjų namų ir vilų.

 

Kainos

 

Maistas parduotuvėse maždaug dvigubai brangesnis nei Lietuvoje. Skardinė alaus - 3-5 eurai. Jo galima nusipirkti prekybos centruose darbo dienomis nuo 8 iki 20 val., šeštadieniais – iki 17 val., o sekmadieniais visai neparduodama. Kitokio alkoholio prekybos centruose nėra.

 

Porcija žuvienės paprastoje miestelio kavinėje kainuoja 10 , žuvies kepsnys – 20 eurų. Puodelis kavos degalinėje – apie 3 eurai.

 

Litras benzino – 1,68-1,75 euro. Dyzelinas – dešimčia-dvylika centų pigesnis.

Nakvynę viešbutyje su pusryčiais galima rasti už 110-150 eurų, bet užsisakinėti reikia iš anksto. Artėjant trumpam šiaurietiškos vasaros sezonui vietos pigesniuose viešbučiuose greitai tirpsta.

 

Visuose viešbučiuose, kur buvom apsistoję, buvo kavos aparatai – bet kuriuo paros metu gali nemokamai vaišintis kava, arbata, karštu šokoladu.

 

Kai kuriuose viešbučiuose už papildomą 10 eurų mokestį siūloma nuo pusryčių stalo susidėti dėžutę maisto pietums. Įprastinis pusryčių meniu čia, matyt, neįsivaizduojamas be žuvies – visur buvo siūloma sūdytos, rūkytos, keptos lašišos, vytinto tuno.

 

Nakvynė namuke labai paprastame kempinge ant fiordo kranto – apie 55 eurai dviem. Dar 10 eurų kainavo patalynės komplektas. Namelyje yra virdulys, indai, virtuvės įrankiai. Norint, kad iš bendro naudojimo dušo 5 minutes bėgtų karštas vanduo, reikia  įmesti keturias Norvegijos kronas.  

 

Keliai

 

Be priekaištų. Tik su daugybe tunelių ir greičio ribojamų. Maksimalus leistinas greitis – 90 kilometrų per valandą. Bet ruožų, kur leidžiama važiuoti tokiu greičiu – nedaug, o greičio matuoklių – pakankamai daug.

 

Tuneliai daug kur buvo remontuojami. Kai kur teko pastovėti ir po 40 minučių, kol buvo leidžiama važiuoti. Tačiau prie kiekvieno sustojusio automobilio prieidavo kelininkas ir paaiškindavo, kiek laiko reikės laukti, pasiūlydavo pasigrožėti gamta. Nė karto neteko laukti ilgiau nei buvo pasakyta.

O kai norėdami patirti daugiau įspūdžių nuo Molselvo krioklio link Alto miesto pasukome ne greičiausiu keliu, o paprastesniu, vedančiu per retas, mažas gyvenvietes, privažiavome perkastą kelią – čia buvo klojami vamzdžiai.

 

Nei mes, nei prieš mus važiavę suomiai jokio perspėjimo apie uždarytą kelią nematėme. Tai išgirdęs vienas kelio taisytojų tik gūžtelėjo pečiais: „Skambinau. Turėjo sudėti ženklus, perspėjančius apie remontą.  O kelias neuždarytas – čia mums darbo liko 45 minutėms, bet baigsim per pusvalandį ir galėsit važiuoti”, - nuramino.

 

Grįžti atgal iki pagrindinio kelio būtų prireikę apie pusantros valandos. Suomiai apsisuko, mes nusprendėme laukti ir po pusvalandžio jau galėjome važiuoti – rodos, visai neskubėdami darbininkai per tą laiką į iškastą skersai kelio griovį patiesė vamzdį, užpylė skalda, ją išlygino ir mostelėjo ranka: važiuokit!

 

Nuvažiavom. Fantastišku atostogų keliu.

 

Griežtai draudžiama alytusplius.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti alytusplius.lt kaip šaltinį.
loading...

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai