Sėdime prie stalo. Gal aš labiau prie. Vyrai – greta. Jie pasakoja apie tarnybą, kuriai vienas pašventė daugiau kaip 25 – erius, o kitas – beveik 25 savo gyvenimo metus. Už mano nugaros prie kompiuterio dirba kolega Eitvydas, kurį ryte sveikinome su 25-uoju gimtadieniu. 

 

„25-keri tarnybos metai: tai tokiam terminui prie caro rekrūtuose kadaise lietuvius imdavo“, - tyliai pagalvoju, bet vyrams nieko garsiai nesakau. Dar pagalvos, kad tarnybą lažui prilyginti norėjau. Nors iš tiesų yra visai kitaip. Ekonomikoje tai vadinama lojalumu įmonei. Ir būna, kad darbdaviai tai labai vertina. 

 

Vėliau vienas iš pašnekovų pokalbio metu tą mintį apie sėslumą dar ir patvirtina – ne kiekvienas Lietuvoje vienoje darbovietėje tiek metų išdirba. 

 

Kaip šio rašinio herojai Mindaugas ir Marius. Vyrai, kurie pašventė savo gyvenimą kariuomenei, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionui Alytuje.

 

Štabo seržantas Marius Urbonas, bataliono trečios kuopos pėstininkų mašinų puskarininkis, tarnauti Birutės ulonų batalione pradėjo 2000 metais. 

 

Štabo seržantas Mindaugas Mikelionis, trečiosios pėstininkų kuopos valdymo grupės kuopininkas, tarnybą batalione pradėjo 1998 metais. 

 

„Pas mus nei šeimoje, nei giminėje kariškių nebuvo, aš tarnavau Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, nusprendžiau pereiti į kariuomenę. Turėjau seržanto laipsnį, tad batalione iš karto užėmiau skyriaus vado pareigas“, - prisimena Mindaugas.

 

Mindaugas Mikelionis.

 

Marius Urbonas.

 

 SU UNIFORMA – NUO AŠTUONIOLIKOS METŲ

 

„Aš uniformą su antpečiais užsivilkau 18-metų. Kai atėjau tarnauti į batalioną jau kaip profesinės karo tarnybos žmogus, man dvidešimt vieneri buvo, nei žmonos, nei vaikų nebuvo, negalvojau tada apie daugelį gyvenimiškų dalykų, reikėjo ir pačiam užaugti ir juos užsiauginti per tarnybos metus, - sako Mindaugas. 

 

Vėliau, tęsiant pasakojimą, kaip atsirado šeima, augo vaikai, aš pajuntu, kaip jis su pasididžiavimo gaidele prasitaria, kad sūnus taip pat galvoja rinktis kario profesiją. „Tik jis dar blaškosi, ar jam karininku būti, ar profesinės kario tarnybos karjeros siekti“, - sako Mindaugas. 

 

Nieko, apsispręs, drąsių ir pasirengusių tarnauti Tėvynei vyrų niekada nebus per daug. 

 

Juolab, kad ir tarnyba dabar visai ne į tuos rekrūtus, kai 25 metams paimdavo, panaši. Net ne į tą tarnybą, kai sovietmečių lietuvius išveždavo toliau nuo Lietuvos, už Uralo kalnų ar dar atokiau. Dabar tarnyba – kaip avietė, rudenį miške prinokusi ir turguje Jazminų gatvėje Alytuje parduodama – namo šauktiniai gali važiuoti kone kas savaitę, 18 kalendorinių dienų atostogos per 9 mėnesių tarnybos laiką, buitinės tarnybos sąlygos geros: naujos kareivinės, dušas kasdien pagal poreikį.

 

Kaip sako vyrai, devynis mėnesius trunkančioje privalomoje karo tarnyboje nestatutinių santykių jau seniai nėra. „Po 2000-ųjų būdavo, kad kariai, turbūt paskaitę ar pasakojimų prisiklausę, kaip sovietų armijoje būdavo, ateidavo su šiokia tokia baime dėl jaunų kareivių engimo ar išnaudojimo, tačiau greit pamatydavo, kad tokių dalykų batalione nėra“, - sakė M. Mikelionis. 

 

 Mindaugas išmano įvairią ginkluotę.

 

TARNYBOS SĄLYGOS GEROKAI PASIKEITĖ

 

Pašnekovų teigimu, net nėra ko kalbėti apie tai, kaip pasikeitė kariuomenės ir bataliono infrastruktūra.

 

„Šiandien mes turime tokius ginklus ir ekipuotę, apie kurią prieš du dešimtmečius net negalėjome pagalvoti“, - sako Mindaugas.

 

„Tampame geresniais kariais turėdami geresnes sąlygas, geresnį aprūpinimą. Turėjau galimybes grįžtant iš užduoties pasienyje parodyti šauktiniams senas kareivines, kuriose tarnavome, ir naujas, kuriose jie tarnaus. Tiesiog, kad palygintų sąlygas. Mums dušas būdavo kartą per savaitę, lauko tualetas už 300 metrų. Dabar pastatai batalione renovuojami, statomi nauji – tarnybos sąlygos kasmet tik gerėja“, - pasakojo M. Mikelionis.

  

Marius sako, kad pradžioje turėtos motorizuotos technikos net nėra ko lyginti su dabartine. Jos net nebuvo pakankamai. 

 

„Būdavo iššūkis visus karius pratyboms į Pabradės poligoną nuvežti“, - prisimena jis. 

 

Tarnybos metai lygia greta ėjo ir su Lietuvos kariuomenės, brigados „Geležinis Vilkas“, Birutės ulonų bataliono pertvarkomis, tarptautinėmis misijomis, iš kurių ne vienoje pašnekovams teko dalyvauti. Kosovas, Bosnija ir  Hercegovina, Afganistanas, Irakas – šias šalis pašnekovai ir kiti Birutės ulonų bataliono kariai žino ne iš žemėlapių. Jie juose buvo.

 

Mindaugas juokauja, kad vienas iš tarnybos kariuomenėje privalumo yra nemokamos turizmo galimybės. „Misijos, pratybos užsienyje, su kariuomene daug gali pamatyti ir pamatai“, - sako pašnekovas. 

 

Tačiau jis kategoriškas – jeigu tik dėl to rinktis tarnybą, šio argumento yra per mažai. 

 

Vyrai sako, kad reikia viduje norėti būti patriotu, ginti tėvynę, nors žinoma, ir kiti dalykai gali lemti pasirinkimą. Yra ekonominiai aspektai – didesnis negu bendras atlyginimas darbo rinkoje, stabilumas, socialinės garantijos, kurios kariuomenėje ne tokios jau ir mažos. 

 

M. Mikelionis pratybose Vokietijoje 2014 metais.

 

VISUOMENĖ JAU SUPRANTA KARIUOMENĖS SVARBĄ

 

„Užtikrintumo kariuomenėje yra vis daugiau. Civiliniame gyvenime ir įmonė gali bankrutuoti, ir prastovos dėl kažkokių priežasčių atsirasti, Kariuomenė yra tam tikras stabilumo garantas, kaip kariuomenė yra kaip tam tikras valstybės garantas. Čia sudaromos galimybės kilti tarnybos laiptais, tik reikia noro turėti. Profesinės karo tarnybos kariui pagal stažą atostogos auga nuo 28 iki 45 dienų per metus. Žinoma, jaunam žmogui, kai kurie dalykai atrodo labai tolimi ir jam nereikšmingi, bet ištarnavus 10 metų ir daugiau, tie dalykai tampa svarbūs. Kariuomenė yra suinteresuota išlaikyti kareivį, auginti jo profesionalumą“, - sakė M. Mikelionis.

 

Vyrai džiaugiasi, kad visuomenė vis labiau ima suprasti kariuomenės svarbą. Jei anksčiau, iki 2014 metų būdavo pasakoma – kam čia ta kariuomenė reikalinga, jūs tik pinigus mėtote, tai dabar visuomenės nuotaikos visai kitos. Ir geriausiai jas iliustruoja pati visuomenė. 

 

„Kai atostogų metų Alytaus miesto šventėje teko būti ne kaip kariui, džiugino širdis, kad eisenos metu žygiuojant batalionui, skambėjo garsiausi alytiškių plojimai“, - pasakojo Marius Urbonas. 

 

M. Mikelionis tarptautinėje misijoje 2000 metais.

 

„Iš tiesų džiugu, kad nuotaikos ir visuomenės požiūris keičiasi. Buvo kaip buvo, nežiūrėkime atgal, bet galvokime apie ateitį“, - sakė M. Mikelionis.

 

Galvodami apie ateitį, vyrai svarsto, kas pakeis jų kartą, tad bendraudami su šauktiniais, dairosi ir kandidatų, kurie gali tapti profesinės karo tarnybos kariais. 

 

PO PRIVALOMOSIOS PRADINĖS TARNYBOS RENKASI PROFESINĘ KARO TARNYBĄ 

 

„Nežinau, kas lėmė – gera psichologinė atmosfera batalione ir kuopoje, vadų pavyzdys, geri įvertinimai ar šiltas aukštesnių karininkų žodis, žmoniškas požiūris, bet noriu pasidžiaugti rezultatais po praėjusio šaukimo: iš 54 kuopoje tarnavusių privalomos karo tarnybos karių profesinę karo tarnybą pasirinko 14. Tai didelis procentas nuo bendro skaičiaus. Man smagu, kad sugebėjome vaikinus įkvėpti ir motyvuoti“, - sakė Mindaugas. 

 

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo iš tarnybos metų Lietuvos kariuomenėje, sako, kad dabar Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe tarnaujančio majoro Dariaus Vilkelio požiūris į tuo laiku tik pirmus žingsnius vadovavimo srityje žengiančius puskarininkius. 

 

„Pradžioje kai atėjau, tai mes buvome vieni sovietinėje kariuomenėje tarnavę, kiti iš „Geležinio vilko“, aš iš Vidaus reikalų sistemos, vieni vienus dalykus buvom matę, kiti kitus, tai Darius Vilkelis tuos dalykus sistemino, vienodino mūsų žinias ir požiūrį. Davė impulsą, mokė mus, kad tinkamai karius paruoštume. Tai buvo pirmas tiesioginis vadas, kuris pats parodė ir mus įkvėpė atitinkamam požiūriui į kariuomenę kaip į struktūrinį vienetą, kaip į instituciją, kuriai būtina tinkamai parengti karius“, - pasakojo Mindaugas.   

 

Marius Urbonas lauko taktikos pratybose „Tvirtas skydas“ 2010 metais. 

 

Bet man vis kirba klausimas, toks gal ir ne visai korektiškas – ar nesinorėjo vyrai išeiti iš kariuomenės, ar šeimos nepriekaištavo, gal jau gana ir panašiai?  

 

„Būdavo įvairių minčių, ir spaudimo iš šeimos būta, buvo įvairių situacijų. Sunku žmonai, kai tavęs nėra kelias savaites ar mėnesį, reikia vyriškas problemas spręsti, o tavęs nėra… . Per tiek metų atsiranda ir monotonijos tarnyboje, bet būna, kad pasikeičia darbo pozicijos, per atostogas pailsi, įkvepi naujo oro gurkšnį ir vėl eini. Nes galvoji, kad tu reikalingas kariuomenei, tavęs reikia toje pozicijoje, kurioje esi, nes valstybei reikia žmonių toje kariuomenėje. Ir Marius, ir aš jau galėjome į pensiją išeiti, bet vis dar čia, batalione. Matyt, nėra čia taip blogai. Pajuokausiu, kad norisi pamatyti, kaip čia dar geriau bus. O kad tikrai bus geriau, esu tikras, nes matėme, kaip buvo. Einame gera linkme ir teisinga kryptimi. Taip ir toliau eikime“, - tai Mindaugo palinkėjimas visiems.