„Kur pagrindinė Alytaus mokykla (vadinasi, visos kitos šalutinės)?" – klausė viena motina, kai prasidėjus mokyklų tinklo pertvarkai Alytuje Šaltinių vidurinė pirmoji tapo pagrindine. Su šypsena prisimename tuos laikus ir lyginame su dabartimi.

Visi suprantame, kad „bet kurios švietimo naujienos galia atsiranda tik tuomet, kai ji laiku ir tiksliai pataiko į tikrą, nesuimituotą poreikį“ (Gražvydas Kazakevičius, NMVA). Taigi, atsirado pagrindinės – dešimtmetės – mokyklos, vykdančios privalomą mokymą iki 16 metų. Čia dedami svarbiausių, reikalingiausių gyvenime dalykų ir vertybių pagrindai – mokoma lietuvių k., matematikos, užsienio k., gamtos, socialinių mokslų, dorinio ugdymo, menų, technologijų, vykdomos įvairios prevencinės programos, organizuojamas neformalusis švietimas, konkursai, olimpiados mokyklos ir miesto mastu...  

Atsižvelgiame į mokslininkų teigimą, kad vaikui privalomas kuo ankstesnis septynių kompetencijų – socialinės pilietinės, asmens, komunikavimo, mokėjimo mokytis, pažinimo, kultūrinės, kūrybingumo – ugdymas. Juk būtent pagrindinės mokyklos vaikai turi mokytis ir išmokti gyventi šiandienos ir ateities sudėtingame ir rizikingame pasaulyje, reikalaujančiame novatoriškumo (lenta ir kreida – „balanos gadynė“), pasitikėjimo, tvirtumo, kūrybiško požiūrio į nuolat iškylančių problemų sprendimą, gebėjimo atskirti tai, kas amžina, nuo laikino.

Einame prof. Meilės Lukšienės, Lietuvos švietimo reformos pradininkės, kryptimi: ugdymas grindžiamas asmens vertės, meilės, prigimtinės lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinės visuomenės santykių vertybėmis. Štai tokia pagrindinė mokykla! Štai tokia pagrindinės mokyklos mokytojo misija – sudėtinga, įpareigojanti. Dažniausiai pedagogas kantrus, pareigingas, sąžiningas, moralus, gal todėl  dar vis kai kas galvoja, kad tai - išdresiruotas, negalintis ginti savo teisių žmogus (apie tai būtų verta diskutuoti). Bet už tai kaip žiba vaikų akys, kokie jie dėkingi už parodytą dėmesį, geriausiai žino šis mokytojas.

Tiesa, taip tikėję švietimo reformos galia dabar, gaila, vis dar  laukiame, kad mokytojais bus pasitikima, pagrindinė mokykla, kaip institucija, bus gerbiama. Mokykloje dirbantis žmogus  tampa visokių sąjungų, komitetų, organizacijų planų vykdytoju, įvairių švenčių miesto mastu rengėju, statistikos lentelių  už kelerius  metus pildytoju  (kad tuos skaičius kas nagrinėtų, gautume konkrečias rekomendacijas veiklai!),  mokytojai su mokiniais  turi užpildyti įvairių renginių  sales... Vis dažniau siūlomos „akcijos atrakcijos“, paviršutiniškas blizgesys svarbesnis už tylų gilų  ugdymą. Šeimos atsakomybė už tai, kad vaikas lankytų mokyklą, deja, vis dar tik „popierinė“.

Žinome, kad niurgzti visada bus dėl ko, todėl kalbėkime apie svarbiausią mokyklos strateginį uždavinį – švietimo kokybės gerinimą. Jį suprantame kaip palankios ir patrauklios mokymosi aplinkos visiems vaikams formavimą ankstyvame mokymosi amžiuje. Nauji metodai, naujos technologijos, pozityvi atmosfera šiuo metu  privaloma ir veiksminga. (Primenu, kad , mokslininkų teigimu, gimnazijos mokiniams svarbesni kiti veiksniai). Jei vaiką orientuosime pagrindinės mokyklos mokymosi laikotarpiu į mokslą kaip vertybę, ugdysime socialinius įgūdžius, vėliau į jo ateitį visuomenei teks investuoti daug mažiau. Tai ar verta taupyti šio amžiaus vaikų  mokyklos sąskaita?

Vaiko ugdymas – sunki užduotis, rezultatas (kalbu platesne nei patikrų, testų įvertinimai prasme) ateina lėtai – reikia kantriai, nuosekliai dirbti, kad pasiektume norimą tikslą. Mūsų tikslas yra išsilavinusi visuomenė, turtinga, gerbiama Lietuva, o „ tikslas yra svajonės, turinčios konkrečius atlikimo terminus“ ( Diana  Schutz). Pozityviai nusiteikę laukiame motyvuojančių sprendimų. Tokia yra pagrindinė mokykla.