Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

Karo tarnyboje užsigrūdinusi alytiškė artimuosius stebina piešiamais portretais

Raimonda Bernatavičienė  •    •  9:20, 2022-01-16
asmeninio archyvo nuotr.

Prieš šešerius metus į Alytaus miestą iš Pagėgių krašto gyventi atsikrausčiusi Ieva Vaitkevičienė teigia, kad lig šiol džiaugiasi, kad tuomet jos šeima priėmė tokį sprendimą. Dzūkijos sostinę moteris pamilo, „prisijaukino“, čia ėmė skleistis ir jos talentas – Ieva pieštuku piešia žmonių portretus. O kad gyvenime nepritrūktų iššūkių, imasi ir to, kas kitiems kartais kelia nuostabą – pavyzdžiui, renkasi savanorišką karo tarnybą.

 

„Piešimas man – atsipalaidavimas. Kai matau, kad sekasi ir kad mano darbai patinka žmonėms, būna didelė paskata ir toliau stengtis. Tai – mano pomėgis ir atgaiva širdžiai, kurį priimu su šypsena, piešdama pailsiu, nusiraminu ir tuo metu pamirštu visus rūpesčius“, - pasakojo I. Vaitkevičienė.

Moteris teigė, kad dar mokyklos laikais aplinkiniai žavėdavosi jos kūrybos darbais, tačiau tuomet Ieva to nesureikšmindavo ir negalvodavo, kad galės pasiūlyti portretus nupiešti kitiems žmonėms.

 

„O viskas prasidėjo nuo dovanos mamai. Norėjau padaryti jai staigmeną ir, žiūrėdama į nuotrauką, nupiešiau jos portretą. Nebuvo jokios progos, tiesiog norėjau mamai padaryti siurprizą, padovanoti tai, į ką išties įdėjau daug savo širdies ir gerų emocijų, kurias dukra gali skirti savo mamai“, - sakė 23 metų alytiškė.

 

Po to sekė ir kiti darbai, natūraliai atsirado noras piešti vis daugiau. Šiuo metu I. Vaitkevičienė daugiausia piešia žmonių portretus žiūrėdama į jų nuotraukas, tačiau yra tapiusi ir ant drobės.

Moters teigimu, smagu, kad jos pomėgis, kūryba teikia džiaugsmo ne tik jai, bet ir kitiems žmonėms. Nupieštas žmogaus atvaizdas nesikeičia, tai – lyg sustabdytas momentas, laikas, į kurį bežiūrint kyla malonūs prisiminimai.

 

Nupiešti žmogaus portretą Ievai įprastai prireikia kelių dienų, o kartais užtenka ir vieno vakaro, priklauso nuo to, kiek yra laisvo laiko. Svarbiausia piešiant – nesiblaškyti, susikaupti, o tai Ievai puikiai pavyksta, kadangi moteris susikoncentruoja net į mažiausias smulkmenas.

 

Moteris teigia, kad piešimas jai yra pomėgis, savo darbinės veiklos ji su tuo nesieja.  Nors, kaip pati sako, su matematika niekada „nedraugavo“, šiuo metu alytiškė mokosi buhalterinės apskaitos ir tikisi, kad ši sritis ateityje tikrai pasitarnaus.

 

„Gyvenime nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, kartais labai gerai išeiti už komforto zonos ribų ir savyje atrasti kažką naujo. Būtent todėl nusprendžiau savanoriškai išbandyti save nuolatinėje privalomojoje pradinėje karo tarnyboje. Kai kurie tokį mano pasirinkimą vertino skeptiškai, tačiau artimiausi žmonės, taip pat draugai, labai palaikė, skatino ir esu jiems už tai dėkinga. O minėtoji tarnyba suteikė man neįkainojamos patirties, kuri labai praverčia ir dabar“, - kalbėjo I. Vaitkevičienė.

Pasak jos, tarnyba Juozo Vitkaus inžinerijos batalione Kaune išmokė disciplinos, tiek fizinės, tiek psichologinės ištvermės net sunkiausiose situacijose. 

 

 „Tai buvo mano pačios sprendimas, netgi svajonė, iššūkis sau. Norėjau įrodyti sau, kad  galiu, nesvarbu, kad esu moteris. Galima sakyti, kad savotiškai kovojau dėl to, kad galėčiau tą tarnybą atlikti. Tam nesutrukdė nė laikinos sveikatos problemos, dėl kurių iš pradžių tarnybą teko atidėti. Bet nepasidaviau, dar kartą perėjau komisiją ir pavyko“, – sakė alytiškė.

 

 

Pasak jos, tarnyboje, žinoma, moterų buvo mažuma, bet jos visos buvo tarsi vienas kumštis, labai palaikė viena kitą, skatino. Po tarnybos Ieva ėmė kitaip žiūrėti į gyvenime iškylančius sunkumus. Tokiais momentais ji prisimena, kaip buvo nelengva tarnyboje, pratybose, tačiau viskas buvo įveikta. Taip ir gyvenime – viskas įveikiama, kada nenuleidi rankų, o drąsiai pasitinki iššūkius, nebėgi nuo problemų, o jas sprendi. 

 

 

Iššūkiai moteriai patiko visuomet, net ir tada, kai prieš šešerius metus su tėvais atsikraustė gyventi į Alytų. Alytaus rajone jie turėjo giminių, o į Dzūkijos sostinę juos atvedė platesnių galimybių paieškos.

 

„Persikraustėme kaip tik tada, kai man jau buvo metas pradėti lankyti gimnaziją. Alytaus visai nepažinojau, viskas buvo nauja, reikėjo laiko priprasti, tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad esu čia“, - sakė I. Vaitkevičienė.