„Ir dabar jie mane atsimena, miške susitikęs jiems iš rankos paduodu duonos“, - šypsosi miškininkas ir medžiotojas Arūnas Paršeliūnas, savo sodyboje Sudvajuose, Alytaus rajone, auginantis danielius.

A. Paršeliūnas jau 28 – erius metus priklauso medžiotojų klubui „Sudvaja“.

Mintis auginti danielius jam kilo po to, kai dėl didelio žmonių lankymosi miške, danieliai iš Sudvajų apylinkių ėmė trauktis.

„Čia yra priemiestinis miškas ir labai daug žmonių atvažiuoja grybauti, uogauti, pavakaroti. Jaunimas atvažiuoja miške pabūti, o danieliai nemėgsta tokio žmonių lankomumo, dėl to pradėjo trauktis“, - sakė miškininkas.

Geranoriškais pagrindais, bendromis medžiotojų klubo narių pastangomis, savo lėšomis, 2006 metais A. Paršeliūno sodyboje buvo pradėtas rengti voljeras. 2007 metais čia apsigyveno pirmieji danieliai: šešios patelės ir vienas patinas.

Visos šešios patelės atsivedė jauniklius. Voljere jie gyveno iki gruodžio mėnesio, o tada buvo paleisti į laisvę.

2008 metais kovo mėnesį medžiotojų klubas parsivežė dar penkias pateles ir patiną. Vėl atsirado jauniklių, kurie atėjus tinkamam metui buvo paleisti į mišką. Danielių populiacija Sudvajuose išaugo.

Dabar šiame miške žiemą būna per 50 šių žvėrių.

„Šėryklose matome bandas po 25-30 danielių“, - sakė A. Paršeliūnas.

Paklausus A. Paršeliūno, kaip gi jam sekasi medžioti, ar ne gaila šauti į žvėrį, kurį pats užaugino, medžiotojas sakė, kad per tuos ketverius metus jis nenušovė nė vieno jauniklio.

„Ir nei jauniklio, nei patelės aš nešausiu. Patinus šoviau, esu nušovęs jau keturis patinus, bet patinas yra patinas. Ir dabar jie mane dar atsimena – miške susitikęs iš rankos aš jiems paduodu duonos. Iš pirmosios kartos dvi patelės dar tikrai yra likusios, ankščiau buvo trys, dabar matau tik dvi. Dvi patelės, kurios praktiškai iš rankos pasiima duoną. Tikrai į jas nešausiu“, - pasakojo miškininkas.

Dabar voljere yra šeši danieliai: patinas, dvi patelės senesnės ir trys jaunikliai. A. Paršeliūnas nežada labai daug plėstis. Jis žvėrelius augina savo malonumui, vaikams, žmonai, anūkams. 

„Kol esu sveikas, drūtas, tą voljerą žadu laikyti – gal penkis metus, gal dešimt“, - sakė A. Paršeliūnas.

Vyras pabrėžė, kad medžiotojų klubo „Sudvaja“ nariai buvo pirmieji visoje respublikoje, kurie užauginę žvėris paleido juos į laisvę. Paskui jų pavyzdžiu pasekė Šakiuose veikiantis medžiotojų klubas, vėliau – ir kitų rajonų medžiotojai.

Danieliai vasarą iš Sudvajų miško keliauja 10 kilometrų spinduliu per laukus, pamiškes, į mažus miškelius. Tai - pusiau miško, pusiau laukų žvėrys.

Anot A. Paršeliūno, jie mėgsta miškelius, aikšteles, paupius, panemunes. Tačiau nei link Alytaus, nei link Radžiūnų jie neplinta, kadangi neplaukia per Nemuną ir net ledu neina.

O artėjant rujos metui, rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį, danieliai vėl pareina į Sudvajų mišką.

Ragus augina tik patinai, patelės jų neturi.

Danieliai ragus meta kasmet: balandžio pabaigoje, gegužės mėnesį. Iki rugsėjo mėnesio jie užsiaugina naujus. Ragai būna apaugę pantais, su oda, gyvybingi. Kai pasiekia savo dydį, kokie jie tais metais turi būti, patinas pradeda juos į medžius brūžinti, nuvalo tą odą, ji apmiršta. Ragai pasidengia įvairiomis dažančiomis medžiagomis - juodalksnio, liepos, pušies, šaltekšnio, šermukšnio, priklausomai nuo to, į kokios rūšies medį buvo trinami. Nes tik nusitrynus odai, ragai būna kaulo spalvos, beveik balti, o paskui nusidažo nuo augančių medžių, krūmų žievės.

Kuo skiriasi danielius ir elnias? Medžiotojas pabrėžė du skirtumus: svoris ir dydis. Elnias yra du kartus stambesnis už danielių. Jeigu elnio patinas sveria 300 kg, tai danieliaus patino svoris – 100 -120 kilogramų.

Pasakodamas apie danielius miškininkas prisiminė vieną jaudinantį atvejį.

„Radau vieną peršautą patelę, kuri jauniklį vedžiojosi. Ji buvo jau atsitraukusi nuo buvusio voljero apie tris kilometrus, bet peršauta dar parvedė jauniklį prie voljero, kur buvo daugiau patelių, ir jos užaugino jauniklį, nes jis pats nebūtų išgyvenęs, o motinos dėka užaugo kartu su kitais danieliais. Peršauta patelė žuvo prie pat voljero. Kaip veikia motiniškas instinktas“, - pasakojo  A. Paršeliūnas.

Kiekvienais metais voljerą tikrina gyvosios inspekcijos pareigūnai iš Aplinkos apsaugos departamento ir pažiūri, ar yra laikomasi žvėrių laikymo taisyklių, ar sanitarinės sąlygos yra išlaikomos, kaip atrodo banda.

Daugelis žvėrių mylėtojų danielius augina ne dėl mėsos ar pinigų, o savo malonumui. Smagu pasigrožėti išdidžiais vaikščiojančiais žvėrimis. Jie pripratę voljere gyventi ir čia jaučiasi kuo puikiausiai.