Alytus – į miestą susikraustęs kaimas, kaip gyventi be gėlių darželio? – galvoju kasryt matydamas Jurgiškių 33 namo gėlynus ir juos puoselėjančias moteris, karštymečiu kasdien iš savo butų vandenį kibirėliais gėlėms nešiančias.  

 

Jurgiškių gatvės 33-io namo penkiaaukščio trikampis tarsi patupdytas į nuokalnę, vienu galu atsisukęs į pietų pusę. Savo ruožtu, devynaukščių ir penkiaaukščių namų kaladėlės, išrikiuotos aplinkui, tarsi stebi 33-iąjį iš viršaus.

 

Iš kaimyninių namų, ar pro langą pažiūri, ar į balkoną išlendi pastovėti, visų žvilgsniai nukrypsta į 33-iojo gyvatvore aprėžtą darželį. Stebuklai: ir žvilgsniai, ir saulė svilina, o gėlės nuo pavasario iki vėlaus rudens gražiausiai žydi. Joninių naktį ir 33-iojo daugiabučio itin sužydusios gėlės kraustys visus iš proto!

 

Jurgiškių 33 namą ir aš matau iš savo balkono, o praeidamas pro jį vis pasuku galvą į gėlyną - net kaklas sugirkši. Čia vis pastebiu triūsiančias moteris, kurios puoselėja gėlyną, jį ravi ir laisto. Ne šiaip žioplinėjau, o pradėjau darbštuoles sveikintis, net užkalbinau.

 

Jurgiškių gatvės 33 namo gyventoja Zita Jonkaitė per karščius lepino juką, dažniau palaistė ir ši atsidėkojo baltu žydėjimu, kuris Joninių naktį bus itin pastebimas.

 

Šviečia lauko jukos balti žiedynai

 

„Iš kur tokios baltų žiedynų šluotos?! Paprastas smailų lapų kupstas, o kaip žydi!“ – giriu.

 

„Čia juka. Būna kambarinės, o čia lauko juka, kokių šešerių metų. Pernai nežydėjo, o šįmet, matote, pleška. Jai nereikia daug drėgmės, bet aš ją per karščius palepinu, dažniau palaistau“, – aiškino namo gyventoja Zita Jonkaitė.

 

„Laistom ir rytą, ir vakarą, aš keturis – penkis kibirėlius vandens išpilu. Nešam savo vandenį iš namų, įėjimas kitoje namo pusėje, tad ir vaikštome su kibirėliais aplink namą, – pasakojo gėlininkė Onutė Mockevičienė.

 

Gėlininkė O. Mockevičienė savo darželį laisto ir ryte, ir vakare, o gėlės jai atsidėkoja žiedais.

 

„Aš gyvenu antrame aukšte, man dar toliau vandenį nešti, bet nesiskundžiu“, – kalbėjo Brigida Miškauskienė.

 

„Iš kur toks vardas – negirdėtas?“– susidomėjau.

 

„Mama maldaknygėje rado ir pakrikštijo Brigida“, – gėlininkė neslėpė savo metų, jai rudenį sukaks 84-eri. Pagalvojau: ot buvo laikai, iš maldaknygių vaikams vardus rinko!

 

„Už vandenį mokate, ar daug sunaudojate?“ – toliau smalsavau.

 

„Net nežinau – reikia ir laistau. Sūnus tame pačiame name gyvena, man apskaičiuoja mokesčius, aš tik sumoku“.

 

 

Į gėlyną atklydo piliarožė

 

Į Brigidos puoselėjamą gėlyną atklydo piliarožė, prie jos moteris ir nusifotografavo.

 

Tos piliarožės, sako gėlininkės, vaikščiojančios: vienais metais prisiglaudusios prie akmenio ar mūro išauga, kitais – jau šauna į dangų žiedais.

 

„Gėles pačios perkame, sodiname ir prižiūrime, kiekviena gėlė turi savo šeimininkę“, – sakė O. Mockevičienė.

 

Po Birutės Armanavičienės langu – gražiausias rožynas. Birutei laistyti gėles padeda anūkas Adomas.

 

Brigida Miškauskienė ir jos numylėtinė piliarožė.

 

Guvus dešimtmetis dar ketverių metų pradėjo skaityti, kiek paaugęs, scenoje dzūkiškas poringes rėžė.

 

„Geras vaikas,– sakė močiutė. – Kiek čia gyvenam, tiek ir gėlynus turim, pratinu prie darbelio ir anūką.“

 

Kaip gyventi be darželio?

 

 

Pastebėjau, kad Jurgiškių 33 namo darželio žemė kieta kaip akmuo, tokią ir prižiūrėti reikia jėgų. Kažin, ar kam ateitų į galvą prie namo atvežti purios žemės – senjoros kapstosi, tegul sau kapstosi.

 

Gėlininkės ir nesiskundžia: darželyje praleidžia laiką, grynu oru pakvėpuoja, pabendrauja ir gardžiai paplepa – vienas malonumas!

 

Fotografuojant namą, kraipiausi, kad nepapultų į kadrą koks nors apžėlusio šaligatvio ruožas. Dažniausiai daugiabučiai savo valdas apsirėžę, mažumėlė ruoželių likę – savivaldybės. Ne hektarai, pro Rotušės langą visko nesužiūrėsi.